Kino žiūrovams, ieškantiems naujų provokuojančių ir estetinių atradimų, Europos šalių kino forumas „Scanorama“ sudarė šiais metais rodomų filmų dešimtuką. „Dažnam žiūrovui kino festivaliai yra apie favoritus. Man – apie nuotykius: mažesnius, keistesnius filmus, apie kurių režisierius dar nieko nežinai, bet kurie ilgam išlieka atmintyje. Rizikinga? Žinoma – būtent todėl ir verta“, – sako „Scanoramos“ programos sudarytojas Dmitrijus Gluščevskis, pristatydamas savo festivalio filmų dešimtuką ir kviesdamas rinktis nepramintus takus kine.
1. Blogos pasakos (rež. Damiano D'Innocenzo, Fabio D'Innocenzo)
Karšta vasara Romos priemiestyje. Čia gyvena prakutę darbininkai, bet jų namuose nuolat jaučiamas nerimas – dėl darbo, dėl mylimųjų, dėl to, ką pagalvos kaimynai. Karštoje saulėje tarp mandagių šypsenų sirpsta tuoj pratrūksianti įtampa. Atrodo, kad jų tariamų problemų nepastebi tik vaikai, palikti patys sau. Tačiau būtent jų sukrečiantis keršto planas finale išsiverš it Vezuvijus.
2. Konferencija (rež. Ivan I. Tverdovsky)
Natalija, vienuolė iš atokaus Rusijos vienuolyno, praėjus 17 metų po teroristų išpuolio Dubrovkos teatre, atvyksta į Maskvą. Ji buvo atsiųsta surengti atminimo vakaro 2002 m. spalį nukentėjusioms aukoms. Natalija ir jos šeima taip pat buvo šio įvykio liudytojai. Aplinkinio pasaulio beveik pamiršti konferencijos – taip prašoma vadinti renginį oficialiai – organizatoriai ir dalyviai pasijunta našta visuomenei. Tačiau įvykių chronologija atskleidžia tamsių detalių apie Natalijos asmeninę istoriją.
3. Pamiršk ir išvažiuok (rež. Mariusz Wilczynski)
„Pamiršk ir išvažiuok“ – tai animuotas prisiminimų labirintas, kurį filmo režisierius užpildo savo biografiniais motyvais ir personažais iš kolektyvinės Rytų Europos atminties. Groteskiškas, asketiška technika perteiktas šio filmo pasaulis kartu baugina ir dvelkia nesuprantama šiluma: čia sutiksime ir pasipūtusių padavėjų, ir vienišų motinų, ir piktų karo veteranų, ir prie jūros traukiniu vykstančių moksleivių. Visa tai, kas sudaro ne tik filmo režisieriaus vaikystės aplinką, bet ir mūsų sociopolitinės dabarties pagrindą.
4. Nelaimė būti gimusiam (rež. Sandra Wollner)
Vienuolikmetė Eli gyvena su vyru, kurį vadina tėčiu. Kartu jie vaikšto miškais, supančiais jo atokų namą, maudosi baseine ir dalijasi viena lova. Eli – androidas, užprogramuotas vaidinti savininkų artimuosius. Kartą ji išeina iš savo „tėvo“ namų, suviliota neaiškaus aido, ir patenka pas kitus šeimininkus. „Nelaimė būti gimusiam“ – išradingas ir estetiškai išskirtinis mėginimas suprasti technologijų prigimtį ir jų santykį su žmogumi.
5. Banginio kaulo skrynia (rež. Andrew Kötting)
„Banginio kaulo skrynia“ – filmas apie skrynią iš banginio kaulo. Magiškąjį objektą, kurį kadaise rado išmestą paplūdimyje ir kuris ilgainiui atsidūrė rašytojo Iaino Sinclairo rankose. 2018 m. jis kartu su filmo režisieriumi ir operatoriumi nusprendė grąžinti skrynią į vietą, kur ji buvo rasta. Filmas dokumentuoja šią kelionę, taip pat leidžia stebėti, kaip, atrodytų, tuščias objektas be jokių bruožų tampa tirščiausio kultūrinių prasmių lauko centru ir prasibrauna į istorijos, filosofijos ir sapnų teritorijas.
6. Laimingos dienos ateis (rež. Alessandro Comodin)
Tomasas ir Artūras slepiasi nuo policijos atokiame miške. Jų rasta slaptavietė beveik idiliška, ir jie čia gyvena kaip rojuje, kol pasigirsta pirmieji šūviai... Po kelių dešimtmečių šioje vietoje gausu vilkų. Būtent čia Ariana randa keistą skylę žemėje. Priežastis, kodėl ji ten nusileidžia, taip ir lieka paslaptimi. Tačiau apylinkių gyventojai sutaria dėl vieno: ji tikrai sutiko vilką, apie kurį pasakojama senoje legendoje. „Laimingos dienos ateis“ – poetiška metidacija, kurios estetinis grožis nenusileidžia žiūrovui metamų interpretacinių iššūkių rimtumui.
7. Į frontą (rež. Michele Manzolini, Federico Ferrone)
„Į frontą“ subtiliai balansuoja ant dokumento ir išmonės ribos. Viena vertus, filmą sudaro tikri Antrojo pasaulinio karo dokumentai: italijos kareivių dienoraščiai ir kronikos. Kita vertus, išnaudojant šiuos dokumentus, kuriama niekada neegzistavusio kareivio istorija, tarsi individualizuojant ir suteikiant fikcinį kūną kolektyviniai atminčiai. Tai dialogas su istorija, išnaudojantis vien tik kinui būdingą galią prakalbinti vaizdus.
8. Rojaus arka (rež. Marcelo Felix)
„Rojaus arka“ – kinematografinė esė apie atmintį ir jos saugojimo mechanizmus. Vesdamas analogiją tarp augalų ir kino juostų saugojimo, režisierius fikcinio keliautojo lūpomis jungia praeitį ir ateitį, gilindamasis į mitologinį mūsų poreikio atsiminti ir saugoti lygmenį.
9. Fanės Laj gundymas (rež. Thomas Clay)
Išskyrus sekmadienines išvykas į bažnyčią, Fenė Laj beveik nemato gyvenimo už savo atokaus namelio, kuriame gyvena su puritonišku vyru ir jos negerbiančiu mažamečiu sūnumi. Vieną dieną, grįžę iš mišių, jie savo namuose randa pasislėpusią porelę. Šie tikina, kad juos vejasi banditai. Netrukus paaiškėja, kad jie išpažįsta itin laisvamanišką filosofiją ir yra persekiojami teisėsaugos. Puritoniškas vesternas, keršto trileris, religinis veiksmo filmas – „Fanės Laj gundymas“ pretenduoja į kelis žanrinius apibūdinimus, bet visus juos peržengia.
10. Jallikattu (rež. Lijo Jose Pellissery)
„Jallikattu“ – vienas intensyviausių pastarųjų metų filmų ir tikrai vienas unikaliausių, per pastaruosius metus sukurtų Indijoje. Jo premisa paprasta: Indijos miestelyje iš skerdyklos pabėga bulius, ir jo gaudyti susirenka visi vietos vyrai. Tačiau šis paprastumas apgaulingas. Ilgainiui adrenalinas ir juos pačius paverčia tikrais gyvuliais, o nakties tamsoje vėl prisimenami seniai pamiršti konfliktai.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyksta lapkričio 4–22 d. Festivalio filmus galima pamatyti virtualioje kino platformoje kinas.scanorama.lt.