„Maniau, kad grįžau namo. Bet atsidūriau traukinyje, vežančiame į kitą frontą.“
„Į frontą“ subtiliai balansuoja ant dokumento ir išmonės ribos. Viena vertus, filmą sudaro tikri Antrojo pasaulinio karo dokumentai: italijos kareivių dienoraščiai ir kronikos. Kita vertus, išnaudojant šiuos dokumentus, kuriama niekada neegzistavusio kareivio istorija, tarsi individualizuojant ir suteikiant fikcinį kūną kolektyviniai atminčiai. Tai dialogas su istorija, išnaudojantis vien tik kinui būdingą galią prakalbinti vaizdus.
