Kelionės kino ekrane – ypatinga privilegija pasikeitusioje kasdienybėje. Skirtingos kryptys ir filmų veikėjų likimai kviečia ne tik praplėsti žvilgsnio geografiją, bet ir apmąstyti kelionės sąvoką.
Paryžiaus kaligramos (rež. Ulrike Ottinger)
6-ojo dešimtmečio Paryžius – avangardo sostinė ir naujos kartos menininkų bei intelektualų biotopas. Dvidešimtmetė Ulrike Ottinger atvyko į jį, vedama troškimo kurti, ir ateinančius dvidešimt metų šį miestą vadino savo namais. Klaidžiodama tarp knygynų, koncertų salių, teatrų, kino teatrų, muziejų ir kavinių, vokiečių dokumentinio kino grande dame tyrinėja savo atminties žemėlapį ir jame ryškėjančius praeities Paryžiaus kontūrus – meninio ir politinio gyvenimo sceną, kurioje ne tik skleidėsi naujos idėjos, bet ir siautė XX a. demonai.
Piemenė ir septynios giesmės (rež. Pushpendra Singh)
Laila – gražuolė nomadė piemenė, gyvenanti Kašmyro regione. Nors ji yra teisėta Tanviro žmona, jos grožis tarsi magnetas traukia visų apylinkių vyrų žvilgsnį, įskaitant žandarą Muštaką, kuris žutbūt nori užkariauti jos širdį. Šis XIV a. indų poeto mistiko įkvėptas filmas – poetiška ir mitologine magija persmekta istorija, kuri, perkelta į šiuolaikines Indijos realijas, nuskamba kaip tikras feminizmo manifestas.
Tėvas (rež. Srdan Golubović)
Nedidelis miestelis Serbijoje. Padienis darbininkas Nikola yra priverstas atiduoti du savo vaikus socialinei tarnybai po to, kai skurdas ir alkis paskatino jo žmoną pakelti prieš save ranką. Nors vyras stengiasi sukurti tinkamą aplinką šeimai, socialinės tarnybos vadovybė atsisako grąžinti jam vaikus. Išsiaiškinęs, kad vietos valdžia gali būti korumpuota, jis nusprendžia pėsčiomis per visą šalį keliauti į Nacionalinės ministerijos būstinę Belgrade. Nepaisydamas sunkumų ir vedamas meilės, tėvas siekia susigrąžinti savo vaikus.
Undinė (rež. Christian Petzold)
Šių dienų Berlyne įsiplieskia gyvenimo ir mirties ribas peržengianti meilės istorija, audringa, lyg atkeliavusi iš romantizmo epochos kūrinio puslapių. Pagrindinė filmo veikėja, graži mergina vardu Undinė, žavi turistus pasakojimais apie Rytų ir Vakarų Berlyno architektūrą. Tarp jų – ir svajotojas Kristofas, neatsispiriantis merginos kerams ir pamilstantis Undinę. Tačiau merginos praeitį gaubia tamsi paslaptis, susijusi su jos ankstesniu romanu.
Aplink pasaulį, kai buvai mano amžiaus (rež. Aya Koretzky)
Režisierė Aya Koretzky keliauja laiku kartu su tėvu. 1970 m., būdamas 30-ies, jis pirmąkart paliko Japoniją ir per metus apkeliavo aplink pasaulį. Remdamasi senomis nuotraukomis, dienoraščiais ir jo prisiminimais, Aya rekonstruoja įvykius, kurie, kaip pasirodo, buvo kertiniai jos tėvo asmenybei. Iš naujo atrasdama tėvą, ji atranda ir save.
Vaikų namai (rež. Shahrbanoo Sadat)
Kai penkiolikmetį Kodratą areštuoja dėl nelegaliai perpardavinėjamų bilietų į kino teatrą, jis patenka į Kabulo vaikų namus. Čia pirmą kartą gyvenime jis ne tik pradės mokytis, bet ir susiras draugų, nukeliaus į Maskvą, patirs pirmąją meilę ir pirmas skaudžias netektis. „Vaikų namai“ – tai nostalgijos, spalvų ir sinefiliško susižavėjimo Bolivudu kupinas filmas, vaizduojantis politinių sukrėtimų draskomą Afganistaną paauglių akimis.
Kaštonų giraitės istorijos (rež. Gregor Bozic)
Pokario metai. Apleistame miške Jugoslavijos ir Italijos pasienyje glaudžiasi senas dailidė ir jauna kaštonų pardavėja. Jie dalijasi vaizdingais prisiminimais apie praeitį ir sveria lemtingus ateities pasirinkimus. Komponuodamas subtilaus grožio 35 mm kadrus, lydimus efemeriškų teremino garsų, režisierius kuria poetinį pasakojimą apie kintantį džiaugsmą, sielvartą ir netektį – įstabų debiutą, jaudinančiai atiduodantį pagarbą prarastai šaliai ir jos žmonėms.
Nilo Dievo motina (rež. Atiq Rahimi)
Ruanda, 1973-ieji. Aukštai ant kalvos įsikūrusi „Nilo Dievo motina“ – prestižinė katalikiška mergaičių mokykla, kurią lanko būsimasis šalies elitas. Artėja baigiamieji egzaminai, o mokinės dalijasi bendru miegamuoju, pomėgiais ir svajonėmis. Įprasta kasdienybė, regis, toliau teka sava vaga, bet šalyje ir mokykloje bręsta stiprios prieštaros. Merginų ir visos tautos laukia negrįžtami ir žiaurūs pokyčiai.
Mano meilė (rež. David Teboul)
„Mano meilė“ – tai trijų valandų kelionė po prisiminimus apie mirusią meilę. Filmo išeities tašku tampa režisieriaus ilgalaikio partnerio mirtis. Mėgindamas tvarkytis su gedulu, jis išvyksta į kelionę po Sibirą, kur vietos gyventojus kalbina apie jų pirmąsias meiles. Sibiro tuštuma ir atšiaurumas tarsi veidrodis atspindi jo vidinę būseną netekus mylimo žmogaus. O Sibiro gyventojų istorijos pagaliau leidžia rasti atsakymus į svarbius klausimus ir susitaikyti su netektimi. Švelni poetiška esė, kurioje susipina literatūra, kinas ir antropologija.
Omarų sriuba (rež. Pepe Andreu, Rafael Molés)
Broliai Krilis ir Alis, kuriems priklauso jaukioji Islandijos uostamiesčio kavinė „Bryggjan“, čia leidžia dienas šnekučiuodamiesi su senais žvejais. Kartą per mėnesį čia susirinkę Grindaviko gyventojai prisimena neseniai anapilin išėjusių vietinių vardus, taip tikėdamiesi juos kuo ilgiau išsaugoti atmintyje. Reaguodama į kasmet gausėjančius turistų srautus, viena didelė korporacija neseniai pateikė pasiūlymą miestelyje pastatyti aukščiausius standartus atitinkantį viešbutį. Kita – mažą šeimos kavinę paversti teminiu restoranu. Jau visai netrukus Kriliui ir Aliui teks spręsti, ką daryti su Grindaviko gyventojų numylėta „Bryggjan“ ir joje ruošiama omarų sriuba.
Kalėdos Islandijoje (rež. Rúnaras Rúnarssonas)
Kalėdų atostogos Islandijoje. 56 atskiri epizodai piešia rūsčiai švelnų šalies portretą šiuo nerimą ir jaudulį keliančiu laikotarpiu. Sukdamasis kaleidoskopas pažeria margų kasdienybės fragmentų ir kelia universalius žmogiškus klausimus. Filmo veikėjai kovoja su vienatve, baime, praeitimi ir dabartimi, o ironiškas ir kandus pasakojimo tonas leidžia jiems permąstyti savo vietą visuomenėje.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4 – 22 d. Filmus galite žiūrėti virtualioje kino platformoje kinas.scanorama.lt.