Islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono debiutinis vaidybinis filmas „Avelė“ (2021), įvertintas Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ prizu už originalumą, drąsiai interpretuoja islandų ir biblinius mitus bei sudėtingus žmogaus ir gamtos santykius.
Pagrindiniai veikėjai Marija ir Ingvaras – bevaikė avių augintojų pora, gyvenanti atokiame ūkyje atšiauriame Islandijos kraštovaizdyje. Savo valdose aptikę paslaptingą naujagimį, jie nusprendžia jį pasilikti ir auginti kaip savo vaiką. Netikėtas radinys suteikia naujai šeimai daug džiaugsmo, bet galiausiai pradeda ją griauti.
Europos šalių kino forume „Scanorama“ viešėjęs režisierius pasakoja apie precizišką pasiruošimą filmavimo darbams, vizualiosios kultūros įtaką, mitinės tikrovės ribas ir žmogaus santykį su gamtos pasauliu.
– Apgailestavote, kad įtemptas kelionių grafikas neleidžia skirti pakankamai dėmesio muziejams ir galerijoms. Ar jus įkvepia meno istorija ir šiuolaikinis menas?
– Taip. Iš tiesų apmaudu, kad keliaujant po kino festivalius tik kartais pavyksta ištrūkti į muziejus ir galerijas. Džiaugiuosi, kad lankydamasis Gento kino festivalyje, pamačiau garsųjį Gento altorių su avinėlio atvaizdu, XV a. nutapytą Huberto ir Jano Van Eyckų. Atmintyje įstrigo viešnagė Romoje. Tai architektūros ir kino istorijos muziejus po atviru dangumi. Nuostabu vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, kuriose filmavo Federico Fellinis ir kiti didieji režisieriai.
– Jūsų filmas grąžina prie kino ištakų – pasakoti vaizdų, o ne žodžių kalba. Užsiminėte, kad jaučiate stiprų ryšį su vizualine kultūra, rinkdamas jos fragmentus, siekėte apsibrėžti pirminę filmo idėją.
– Viskas prasidėjo nuo idėjų knygos. Ilgą laiką rinkau vaizdus ir spalvų derinius, atklydusius iš tapybos darbų, reklaminių nuotraukų, matytų kraštovaizdžių. Žinojau, kad noriu kurti filmą, bet nežinojau, apie ką jis bus, todėl ieškojau užuominų, kad išsiaiškinčiau jo būsimą nuotaiką. Man priimtinas vaizdinis, o ne kalbinis kinas, todėl mąsčiau apie kadrus, kurie perteiktų tai, ką paprastai perteikiame kalbėdami.
Turėdamas galutinį scenarijaus variantą, skyriau daug laiko kadruotėms piešti. Tai ilgai trunkantis, bet reikalingas procesas, kuris padeda preciziškai pasiruošti filmavimo darbams. Kai prie mūsų komandos prisijungė operatorius Elis Ronenas Arensonas, atidžiai apžiūrėjome kiekvieną filmavimo vietą, ieškodami jai geriausio kompozicinio sprendimo.
Visi filmavimo grupės nariai glaudžiai bendradarbiavo tarpusavyje, pavyzdžiui, pirmiausiai gavo po spalvų paletę, kad įsivaizduotų filmo nuotaiką. Buvome visiškai izoliuoti ir beveik neišvykdavome iš sodybos, kurią matote ekrane. Ji daugiau nei dvidešimt metų stovėjo negyvenama, todėl galėjome įrengti ją kaip panorėję.
– Nepaisant ypatingo dėmesio filmo vizualinei pusei, jautriai kūrėte ir jo tekstinį audinį. Scenarijų rašėte kartu su islandų rašytoju Sjónu (Sigurjónu Birgiru Sigurðssonu). Atrodo, kad jus sieja labai panašus kalbos ir tylos jausmas bei dėmesys islandų ir biblinių mitų sampynai, iškalbingai atsiskleidžiančiai jo garsiausiame romane „Baldras, Šešėlio sūnus“ (2003), 2009 m. išverstame ir į lietuvių kalbą.
– Labai mėgstu Sjóno kūrybą. Žinojau, kad mums bus lengva dirbti kartu, nes jis geriau už mane išmano islandų mitologiją. Svarbu buvo ir tai, kad abu turime panašų skonį kinui. Su Sjónu praleidome daug laiko kartu, kalbėdamiesi apie būsimą scenarijų. Norėjome sukurti filmą, kurio nebūtume matę, bet norėtume pamatyti. Žinojome, kad jame turi būti kuo mažiau dialogų. Visiškai sutinku su tuo, ką sakote apie pagoniškas ir biblines istorijas. Jos labai glaudžiai susijusios tarpusavyje ir iš esmės turi tą patį tikslą – paaiškinti tai, ko negalime suvokti.
– Pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų susiliejimą įkūnija ir avies įvaizdis, kuriam tenka svarbi vieta islandų mitologijoje ir Šventajame Rašte. Kaip kūrėte savąją mito interpretaciją, įkvėptą gimtosios šalies gamtos ir kultūrinių patirčių?
– Islandiškos avys gyvena laisvos ir nepriklausomos. Jų pojūčiai labiau išlavinti, jos jautriai reaguoja į orų permainas, gali nujausti artėjančią audrą, pačios grįžti namo, apsaugoti kitus gyvulius ir žmones. Šiomis savybėmis pasižymi daugiau nei tūkstantį metų veisiamas ilgavilnių islandiškųjų avių porūšis Leader sheep. Tai tikros istorijos, įkvėpusios mitų pasaulį.
Mitų niekada nesuvokiau kaip išgalvoto ir nerealaus pasaulio. Vaikystėje nuolat girdėdavau pasakojimus apie elfus ir trolius, bet šios būtybės atrodė tokios pat tikros, kaip mane supanti aplinka. Gamta mūsų filme yra atskiras veikėjas, turintis savo charakterio savybes ir veiksmų logiką.
– Užaugote atokioje vietovėje, mokyklą lankėte trise su dviem mergaitėmis, o prieš akis matėte neaprėpiamą šiaurietišką kraštovaizdį. Ar šis laisvės ir erdvės pojūtis veikė jūsų išradingumą?
– Manau, kad taip. Turėjome labai daug laisvės. Galėjome eiti, kur panorėję, ir grįžti namo tik tada, kai išalkdavome. Šiuolaikiniai vaikai to nebeturi. Mūsų kaime nebuvo daug gyventojų, todėl žaisdavome su skirtingos lyties ir amžiaus vaikais. Viską darydavome kartu, nes tik taip galėdavome surinkti futbolo komandą.
Mano seneliai gyveno palyginti netoli mokyklos, todėl daug laiko praleisdavau jų ūkyje, kur padėdavau dirbti įvairius darbus. Jie laikė avis, kurios, paaugus jaunikliams, ganydavosi kalnuose. Prisimenu, kaip senelis stebėdavo jas pro žiūronus, iš tolo visas iki vienos atpažindavo ir vadindavo vardais. Atrodytų, keista, kad jautė su jomis tokį artimą ryšį, bet galiausiai vis tiek paskersdavo. Kaime visada buvo stipriai juntamas gyvenimo ir mirties artumas.
– Remdamasis asmenine patirtimi kūrėte ir pagrindinių veikėjų portretus, vaizdavote jų tarpusavio ryšį. Marija turi daug jūsų močiutės savybių, o jos santykiai su Ingvaru perteikia tylios meilės ir pagarbos persmelktą idilę, kurią matėte savo senelių namuose.
– Mariją kūrėme kartu su aktore Noomi Rapace, todėl kiekvienas suteikėme jai savo spalvų. Aš iš tiesų perkėliau į ją daug savo močiutės savybių. Marija yra švelni ir jautri, bet labai tvirta, todėl daug kam gali pasirodyti šalta ir neprieinama. Ji tiesiai sako, ką galvoja, o jos veiksmai užtikrinti ir tikslūs. Negali elgtis kitaip, kai gyveni ūkyje, kur dešimt avių tuo pat metu gali atsivesti jauniklius. Marija taip pat užtikrintai bando apsaugoti ir savo trapią laimę, aplankančią atsiradus Adai. Ji nujaučia, kad ši palaima ilgai nesitęs, todėl yra pasiruošusi pašalinti iš kelio visas kliūtis.
Marijos ir Ingvaro santykiai taip pat paremti mano asmenine patirtimi. Jiems nebūtina daug kalbėtis, jie supranta vienas kitą be žodžių. Tarp jų tvyro nebyli meilė ir pagarba, ryžtas padaryti dėl kito beveik viską, ką tik reikės. Lankydamasis senelių namuose, mačiau meilės ir pagarbos sklidiną ryšį. Jie viską darydavo kartu, neskirstydavo darbų į moteriškus ir vyriškus. Manau, kad mano močiutė, kaip ir Marija, buvo stipresnė už savo vyrą, tai būdinga islandų moterims.
– Piešdamas pirmuosius Ados personažo štrichus, į kūrybos procesą įtraukėte ir savo dukterį – mergaitės nuotraukos pateko į įkvėpimų knygą. Filme išvystame jas atsikartojant kadruose, kuriuose iš nugaros matome Mariją arba Ingvarą vedantis Adą už rankos. Filmuojant jos vaidmenį perėmė vaikai ir ėriukai – žmogaus ir gamtos santykius natūraliai perkėlėte ir į filmavimo aikštelę.
– Taip, pradėjus filmuoti, mano duktė buvo jau per didelė. Žinojome, kad jeigu nepavyks šios scenos, nepavyks ir filmas, todėl buvome joms gerai pasiruošę. Tuo pat metu filmavome vaikus, ėriukus ir lėles. Norėjome sujungti jų savybes ir sukurti gyvą veikėją. Aktoriams teko apsišarvuoti kantrybe, nes šių scenų filmavimas truko labai ilgai ir pareikalavo iš jų daug jėgų.
– Tačiau galiausiai pavyko sukurti autentišką ir dinamišką personažą.
– Taip. Vaikai ir gyvūnai visada įneša daug netikėtumo. Tai, kaip jie juda, bendrauja, reaguoja į aplinką. Gali dirbti pagal griežtą planą, bet jie vis tiek suteiks papildomų spalvų. Taip pat norėjau pažvelgti į mus supantį pasaulį iš gyvūno perspektyvos. Jie dalyvauja kaip visaverčiai filmo veikėjai, kartais suprantantys daugiau negu žmonės.
– „Avelės“ pabaigą dažnai linkstama įvardinti kaip gamtos bausmę žmogui. Aš ją matyčiau kaip pažeistos tvarkos atstatymą, būdingą pasaulėkūros mitams.
– Visiškai pritariu. Nemanau, kad gamta baudžia žmones, ji tik pasiima tai, kas jai priklauso. Žmogus dažnai pamiršta, kad privalo ne tik imti, bet ir duoti.
– Jūsų naujojo filmo sumanymas sukasi apie visiškai kitokią mito interpretaciją.
– Taip, bet apie tai dar anksti kalbėti.
Lina Žukauskaitė
Publikuota LRT.lt