Europos kino festivalis „Scanorama“ pradeda 24-ąjį sezoną kviesdamas susitikti su kitu – jo gyvenimu, pasirinkimais ir pasaulio matymu. Lapkričio 5–22 dienomis vyksiantis festivalis jau atskleidė pirmuosius 13 filmų, kuriuose ryškėja šių metų programos temos: tapatybės paieškos, dramatiškos artimųjų akistatos ir pastangos išsaugoti žmogiškąjį ryšį.
Šių metų šūkio centre – žmogaus pažinimo paradoksas: kuo arčiau prieiname, tuo mažiau jam tinka iš anksto paruošti atsakymai. Svetima tapatybė gali suteikti galimybę gyventi savarankiškai, meilėje galima patirti vienatvę, o rūpinantis artimuoju – suvaržyti jo laisvę. Šių istorijų herojai išbando ir žiūrovo moralinę laikyseną. Tenka svarstyti, kiek kito žmogaus gyvenime galime dalyvauti, ką turime teisę spręsti ir ką privalome palikti jo paties pasirinkimui.
„Kinas šiandien tampa savotiška žmogiškumo laboratorija, kurioje patikrinamos dūžtančios ir saugomos vertybės“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Festivalį atvers Granto Gee „Visiems patinka Billas Evansas“ – jautrus žvilgsnis į džiazo pianisto gyvenimą, kai netektis nutildo net muziką. Berlynalėje už geriausią režisūrą apdovanotame filme susitinka kūryba ir asmeninė krizė, o už garsaus vardo atsiveria pažeidžiamas žmogus, mėginantis sugrįžti į gyvenimą. Filmas pasakoja apie laiką, kurį tenka išbūti, kol tai, kas atrodė negrįžtamai prarasta, vėl įgyja prasmę.
Tapatybės ir laisvės klausimai peržengia epochų ribas. Markuso Schleinzerio „Rozėje“ Sandra Hüller įkūnija XVII amžiaus moterį, kuri, apsimesdama vyru, siekia savarankiško gyvenimo. Už šį vaidmenį aktorė pelnė Berlyno „Sidabrinį lokį“. Bérengerio Thouino „Aukso amžiuje“ mėsininko dukros troškimas tapti grafiene išauga į moters emancipacijos istoriją, pasakojamą pasitelkiant XX amžiaus archyvus. Abu filmai žvelgia į istoriją iš moterų, mėginančių ištrūkti iš joms paskirto vaidmens, perspektyvos. Asmeninis jų apsisprendimas susiduria su visa gyvenimo tvarka, saugančia savo ribas.
Susitikimas su kitu gali tapti išbandymu ir pačioje artimiausioje aplinkoje. Marie Kreutzer „Švelniame monstre“, kuriame vaidina Léa Seydoux ir Catherine Deneuve, šeimą sukrečiantis įtarimas priverčia suabejoti tuo, kas atrodė pažįstama ir patikima. Lance’o Hammerio „Paklydusi jūroje“ su Juliette Binoche kelia skausmingą klausimą apie rūpesčio ribas: kaip apsaugoti artimą žmogų ir kartu išsaugoti jo teisę į intymumą bei savo gyvenimą? Šiose dramose artumas reikalauja pripažinti ir kito žmogaus savarankiškumą – net tuomet, kai jo sprendimai kelia baimę.
Artimųjų santykius skirtingais rakursais tyrinėja ir Sandros Wollner „Kaskart“ bei Madso Mengelio „Viešnia“. Pirmajame šeima leidžiasi į kelionę, kurią kadaise nutraukė netektis; antrajame naujagimio šventę sudrumsčia motinos, su kuria ryšys seniai nutrūkęs, sugrįžimas. Praeitis abiejuose filmuose tebėra gyva – ji veikia dabarties sprendimus ir galimybę būti kartu. Kanų programos „Ypatingas žvilgsnis“ laureatas „Kaskart“ ir du Karlovi Varų apdovanojimus pelniusi „Viešnia“ papildo programą savitais pasakojimais apie tai, kas šeimoje išlieka neišspręsta.
Programoje vietos turi ir ironija, absurdas, nevaržoma vaizduotė. Ulrike Ottinger „Kruvinojoje grafienėje“ Isabelle Huppert tampa amžino gyvenimo malonumais besimėgaujančia vampyre, o Sarah Arnold „Sprogstančioje rūšyje“ Prancūzijos provincijos konfliktai atveria juodojo humoro kupiną bendruomenės portretą. Šių filmų ekscentriškumas suteikia kitą atstumą žvelgiant į žmogaus silpnybes: groteskas išryškina tai, ką kasdienybėje lengva priimti kaip savaime suprantamą dalyką.
„Naujienose iš Šiaurės“ grįžta „Scanoramos“ žiūrovams pažįstami norvegų režisieriai Hansas Petteris Molandas ir Erikas Poppe. Knuto Hamsuno romano ekranizacija „Žemės syvai“ ir pagal Jono Fosse’s scenarijų sukurtas „Mylimasis“ pasakoja apie žmones, kurių bendrą gyvenimą išbando gamta, laikas ir vienatvė. Viename filme namai kuriami atkakliu darbu ir pasiryžimu pasilikti, kitame buvimas kartu neįveikia vidinės atskirties. Du Nobelio premijos laureatai ir du brandūs kino autoriai susitinka istorijose, kurių paprastumas sutelkia didelius klausimus: kas žmogų susieja su kitu ir kiek tame ryšyje lieka vietos jo laisvei?
Susitikti kviečia ir kino istorija. Mártos Mészáros „Dienoraštis mano vaikams“ asmeninę atmintį susieja su politinių represijų patirtimi, o Hanso Alfredsono „Kiaušinis minkštas! Kietai virta istorija“ per absurdą ir satyrą prabyla apie šeimą bei valdžią. Dabarties filmų kaimynystėje šie kūriniai leidžia pamatyti, kaip laikas keičia žmogaus aplinkybes, bet nepanaikina jo pastangų gyventi pagal savo įsitikinimus.
Jau pirmuosiuose programos pasirinkimuose susitelkia išskirtiniai aktorių darbai, tarptautinį pripažinimą pelnę filmai ir didelės režisūrinės meistrystės reikalaujantys literatūros bei kino susitikimai. Žiūrovų laukia skirtingos meninės patirtys, kurias sieja dėmesys žmogaus gyvenimo sudėtingumui. Susitikti su kitu čia reiškia leisti jo istorijai išlikti savitai, net kai joje atpažįstame savo baimes, troškimus ar praradimus.
Kviečiame planuoti pirmuosius susitikimus: bilietai į atskleistų filmų seansus ir 5 arba 10 bilietų „Scanoramos“ abonementai jau prekyboje.
