Lina Žukauskaitė
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ dvyliktą kartą pristatė trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“ (NBK), kviečiančią susipažinti su jaunaisiais kino talentais iš devynių Baltijos jūros regiono šalių. Atrinktų trumpametražių filmų programa bus rodoma šių metų „Scanoramoje“ lapkričio 12 – 14 d., o jaunieji kino kūrėjai varžysis dėl geriausio visos programos ir geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimų.
Praėjusiais metais tarptautinė žiuri geriausiu trumpametražiu lietuvišku filmu išrinko Jorūnės Greičiūtės vaidybinę juostą „Viskas gerai“ (2020). Joje pasakojama apie vidutinio amžiaus porą, keliaujančią į pasimatymą prie upės. Pokalbis tarp jų mezgasi lėtai ir sunkiai, o netikėtos aplinkybės ir artimųjų skambučiai grąžina į įprastą kasdienybę. „Ne, viskas gerai“, – atkakliai kartoja filmo veikėjai, perteikdami psichologinį ir socialinį savo kartos portretą.
Režisierė pasakoja apie filosofijos studijas ir jų įtaką režisūrai, trumpametražio kino specifiką, tinkamų aktorių pasirinkimą ir dominančias temas.
Į kiną atėjote iš filosofijos, kurią studijavote Vilniaus universitete. Kaip ji veikė jūsų optiką ir režisūrinį mąstymą?
Sunku pasakyti, koks tas žvilgsnis būtų buvęs, jei nebūčiau studijavusi filosofijos (šypsosi). Visada šiek tiek kompleksavau dėl šio fakto, nes filosofijoje jaučiausi ir jaučiuosi prašalaitė – buvau tarp tų vidutinių, o gal net prastesnių studentų.
Studijos labiausiai išmokė mąstyti ir argumentuoti – logikos. Manau, kad tai ir yra tas paveiktas žvilgsnis – remtis racionaliu protu, o ne jausmais.
Skaitant filosofų veikalus, visada sukdavosi mintis, kad aiškindami pasaulį, jie iš tiesų sukuria naują. Kiekviena filosofijos kryptis ar autorius man būdavo kaip atskiras filmas – atskira fikcija. Įgudau mąstyti, kad kuriamos fikcijos fragmentas, atskleisdamas tam pasauliui būdingus veikimo principus, apibūdina visumą.
Savo kuriamoms fikcijoms renkatės trumpo metro formatą. Kaip vertinate jį bendrame kino kontekste? Ką manote apie jam priskiriamus epitetus – eskizas, eksperimentų erdvė, paraiška ilgametražiam filmui, savarankiškas kūrinys?
Manau, kad trumpo metro filmai yra atskira kino kalbos rūšis, turinti savitas taisykles ir veikimo principus. Vertinu juos kaip eilėraščius ar trumpus apsakymus literatūroje. Tai, kas veikia pilno metro filme, dažnai nesuveikia trumpame, ir atvirkščiai. Papasakoti istoriją trumpai ir koncentruotai dažnai yra didesnis iššūkis nei dėstyti savo mintis ilgame metre.
Kas jums atskleidžia trumpo metro išskirtinumą? Kokias galimybes jis teikia režisieriui ir kūrybinei grupei?
Trumpo metro išskirtinumas yra tikslumas. Studijuodama filosofiją turėjau dėstytoją, kuris neleisdavo vartoti nesuprantamų terminų arba išsiplėsti. Pats geriausias atsakymas būdavo tikslus žodžių junginys, reiškiantis būtent tai, ką norėjai pasakyti – nei daugiau, nei mažiau. Geriausia, jei sutilpdavai į vieną žodį.
Trumpas metras man asocijuojasi su šiomis paskaitomis (šypsosi). Atrodo, kad jame būtina surasti tikslias kintamųjų kombinacijas, neleidžiančias minčiai ar jausmui nukrypti nuo to, ką nori pasakyti. Kuo siauresnis ir tikslesnis išsireiškimas, tuo aiškesnį ir platesnį pasaulį jis atveria. Tokie, manau, yra iššūkiai ir galimybės (šypsosi).
Ar sutiktumėte su mintimi, kad trumpametražis kinas yra gerokai bendruomeniškesnis profesine prasme? Trumpametražių filmų festivalių programų sudarytojai ir atskirų peržiūrų organizatoriai dažnai jungia atskirus kūrinius. Režisieriaus geografinė kilmė, tema arba žanras gali tapti bendru vardikliu, siūlančiu skirtingas kino žiūrėjimo ir suvokimo patirtis.
Pradėjau savo kelią kine bendruomeniškumui labai nepalankiu metu, todėl šis reiškinys man kol kas dar turi kitų spalvų (šypsosi). Žinoma, trumpametražiai filmai retai kada rodomi savarankiškai, dažniausiai jie yra festivalių programų ar specialių trumpo metro filmų programų dalis, o šios programos, manau, yra atskiras kūrinys. Kita pusė – tai, kas įvyksta tarp jų dalyvių. Tai diskusijos, kontekstai, recenzijos, apžvalgos, pažintys, bendradarbiavimas. Tad taip, manau, kad trumpametražis kinas yra gerokai bendruomeniškesnis ne tik kūrėjo, bet ir žiūrovo atžvilgiu.
Jūsų filmografijoje vyrauja trumpametražiai dokumentiniai filmai, bet „Viskas gerai“ yra vaidybinis. Kino teorijoje dažnai keliamas klausimas apie vaidybinio ir dokumentinio kino ribas. Kaip vertinate jas, mąstydama apie trumpametražį kiną?
Tai, kad mano filmografijoje vyrauja dokumentiniai filmai – labiau atsitiktinumas nei sąmoningas pasirinkimas. Dauguma jų kurti studijų metais, todėl atspindi konkrečias užduotis. Mūsų magistro kursui vadovavo Audrius Stonys – natūralu, kad dokumentiniam kinui teko svari pozicija.
Esu gana atitolusi nuo akademinio lauko ir diskusijų apie kino ribas, baisu ką nors ir sakyti šia tema (šypsosi). Vis dėlto šiuo gyvenimo etapu galvoju, kad gamybos, o gal net ir mąstymo principai kuriant vaidybinį bei dokumentinį kiną skiriasi, bet esmė lieka ta pati. Aš mąstau apie kiną kaip apie pasaulio fragmentą, atskleidžiantį autoriaus pasaulėžiūrą. Ir dokumentinis, ir vaidybinis kinas yra ta pati žiūrovą apgaunanti pasaka gerąja šio žodžio prasme. Pasaka, kuri leidžia mąstyti ir patirti kažką naujo ir nepažinaus, o tada – reflektuoti save ir kitą.
Galbūt trumpame metre tos ribos dar labiau ištirpsta, juk šiuo metu manau, kad trumpametražiai filmai yra eilėraščiai (šypsosi).
Jūsų filme pagrindinius vaidmenis atlieka didelę patirtį kine ir teatre turintys aktoriai – Viktorija Kuodytė ir Rytis Saladžius. Jų tikslios fizinės ir žodinės intonacijos stipriai prisideda išpildant jūsų režisūrinį sumanymą. Ar buvo sudėtinga juos pasikviesti? Kaip klostėsi jūsų kūrybinis bendradarbiavimas?
Drįstu teigti, kad prisikviesti nebuvo sudėtinga. Sudėtingiau buvo išdrįsti tai padaryti (šypsosi). Tvirtai žinojau, kad mūsų filme turi vaidinti būtent jie. Bijojau, kad atsisakys, nebūčiau žinojusi, ką tokiu atveju daryti.
Atsimenu, labai džiaugiausi, kai Viktorija pasakė, kad filmuosis. Labai palengvėjo. Su Ryčiu buvome dirbę viename iš mano pirmųjų studentiškų darbų, susitikę kolegų filmavimo aikštelėje. Galvodama apie susiklosčiusį santykį, slapta tikėjausi, kad sutiks ir jis.
Tai buvo vienas mano pirmųjų filmų. Naudojome juostą, filmavimo procesas buvo įtemptas ir sudėtingas, todėl kaskart, kai kas nors užsimena apie aktorius, pagalvoju, kad man labai pasisekė. Nežinau, kaip būtų pavykę, jeigu ne jie. Kartais galėdavome padaryti du dublius vienam kadrui, o aš jausdavausi visiškai rami, kad jiems pavyks taip, kaip planavome. Toks pasitikėjimas, ramybės jausmas, pagarba ir lengvumas išliko kaip ryškus prisiminimas ir pamoka ateičiai.
Rinkotės perteikti atmosferą, atskleidžiančią viduriniosios kartos psichologinį ir socialinį portretą. Kas tapo pagrindiniais atspirties taškais, padėjusiais įveikti sudėtingą temą ir sukurti vientisą, taiklaus humoro jausmo persmelktą filmo audinį?
Yra keli prisiminimai, kurie išnyra, kai galvoju apie atspirties taškus. Man buvo trylika ar keturiolika metų, kai laikinai gyvenau pas močiutę Antakalnyje ir kiekvieną rytą važiuodavau troleibusu į mokyklą Žvėryne. Kokias 40 minučių. Turėjau tokį mažą MP3 grotuvą, kuris (naujovė!) įrašinėjo garsą. Aš tą ir darydavau. Įrašinėdavau, kaip močiutė pasakoja apie atimtą žemę, kaip moteris barasi su vėl prisigėrusiu vyru, kaip teta aiškina vaikui, kad nežiopsotų, kaip mama telefonu moko sūnų skalbti rūbus, kaip įsimylėjėlių porelė šiek tiek per garsiai kalba abstrakcijomis, kaip draugas kitam draugui lyg tarp kitko užsimena apie tą merginą, kaip šiek tiek išprotėjusi bobulė kartoja buvusius gatvių pavadinimus.
Jau tada atrodė, kad iš tų mažų pokalbių galima lengvai atkurti ar sukurti visą pasaulį. Ir dar – atrodė, kad visi susiduria su tais pačiais sunkumais, nesvarbu, jauni ar seni, patyrę ar visai žali – su sunkumais kurti ryšį ir pasitikėti, su išorinių aplinkybių, o gal asmeninių patirčių ar įsivaizdavimų šleifu, kuris neleidžia prisileisti kito.
Antras prisiminimas – sekmadienio šeimos pietūs pas tetą. Šeima – tai penkios trijų kartų moterys, du šunys ir katinas. Visos elgiamės panašiai, sukeldamos tokias pačias kitų reakcijas. Pasikeisdamos esam kritikės, stebėtojos, guodėjos, kritikuojamosios, vėl kritikės, stebėtojos, guodėjos, kritikuojamosios. Visos savaip vienišos, laimingos ir nusivylusios. Tada puošiamės į teatrą. Ir vėl tampam kritikėmis, kritikuojamosiomis, guodėjomis, stebėtojomis, kritikėmis.
Nemanau, kad kuriant romantinius santykius, amžius daug ką keičia. Galbūt kultūrinis kontekstas ir bendražmogiškas nesaugumo jausmas trukdo peržengti tą nejaukią „viskas gerai“ ribą.
Kokias temas norėtumėte plėtoti kituose savo darbuose? O gal esate iš tų režisierių, kurie skirtinguose savo filmuose kelia tą patį klausimą, atskleisdami jį naujais prasminiais niuansais?
Dar visai neseniai rašiausi mane dominančias temas ir apsidžiaugiau tiek daug jų atradusi. Kitą dieną peržvelgiau jų sąrašą ir viską išbraukiau (šypsosi). Viskas sparčiai keičiasi ir mainosi, pradedu rašyti apie vieną, o parašiusi matau, kad tai jau visai kita tema.
Šiuo metu ruošiuosi kurti filmą apie poros kelionę gelbėti griūvančių santykių. Tarsi vėl ta pati tema – kaip atsitinka, kad žmonės net ir norėdami kurti ryšį vienas su kitu, nesugeba to padaryti, kaip atsitinka, kad tas ryšys dingsta. Matyt, šiame gyvenimo etape reikia tai išsiaiškinti, o vėliau iškils kitų klausimų (šypsosi).
Kaip jums apie kiną ir jo galimybes padeda mąstyti kitų režisierių asmenybės ir kūriniai?
Man visada sunku išskirti autorius ar kūrinius. Iš dalies dėl to, kad sunkiai įsimenu vardus ir pavadinimus (šypsosi). Taip pat dėl to, kad iš filmų ar knygų dažnai išsinešu tai, ko pati ieškau ar nesuprantu tą akimirką.
Manau, kad bet koks kūrinys, kuris įkvepia, padeda mąstyti. O tas įkvėpimas dažniausiai priklauso nuo manęs pačios – nuo to, ar pati ieškau, ar bandau ką nors suprasti. Būna, po studentų darbų peržiūrų „Skalvijos“ kino akademijoje ar „Youngblood“ mokykloje, kuriose dėstau, išeinu įkvėpta ne mažiau nei po kino grandų filmų. O būna, kad mylimas filmas tą dieną labai nepatinka ar net supykdo, bet tokie jausmai irgi tampa atspirties taškais.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–14 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.