Mieli bičiuliai,
Atrenkamų filmų savitumą ir skirtybes paprastai nulemia gyvenimo diktuojamų problemų įvairovė, nes kinas yra įtraukus menas, ieškantis savo meninių atradimų realybės lauke, to- dėl gebantis meniškai įtaigiai reprezentuoti aktualijas. Šitaip į kino regos lauką natūraliai patenka ekologiniai akcentai, visuomenėje vis stiprėjantis tvarumo diskursas, kolonijinės patirties apmąstymas, socialinių mažumų, migrantų ir jų integracijos piktžaizdės, moterų vaidmens permainos visuomenėje įvairiais istorijos tarpsniais, pažiūrų, atsakomybės ir vertybių revizijos temos. Todėl peržengusi 20 metų slenkstį SCANORAMA vengia dekla- ratyvaus vienos temos vardiklio ir pasikliauja šių dienų menininkų fiksuojamomis ryškiau- siomis dominantėmis ir klasikos tradicija, kurią jau patikrino laikas.
Rodomų filmų būryje – ir garsios pavardės, ir kylančios šiųdienės Europos kino figūros: Margarethe von Trotta ir Wimas Wendersas, nematyti Jeano Luco Godard’o pirmieji keturi trumpametražiai ir paskutinis jo trumpas žodis apie kino stiliaus galimybes („Filmo, kurio niekada nebus, anonsas: „Lėkšti karai“), Radu Jude ir Margreth Olin, Tran Anh Hungas
ir João Canijo, Joanna Hogg ir Aleksi Salmenperä. Ginčo tarp kino ir jo aktyvaus konku- rento tęsinyje KINAS IR JO ANTRININKAS-2 nelauktuose, bet dažnuose rimtų režisierių televizijos filmų kontekstuose nuskambės gyvąja klasika virtusios Fassbinderio ir Petzoldo pavardės.
Šių metų SCANORAMOS didelių ir nokautuojančių filmų sąraše išsiskiria prancūzų filmas „Gurmaniška aistra“ (rež. Tran Anh Hungas), įvertintas prizu už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje, Berlynalės laureato portugalo João Canijo originalus ir stilistiškai užburiantis diptikas „Gyvenimas blogas / Blogas gyvenimas“, rumunų naujosios bangos įtūžusiųjų lyderio Radu Jude’ės kinematografinė pasaulio pabaigos vizija „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, garsiai nuskambėjusi ir įvertinta Lokarno festivalio konkurse.
Šalia jų – įtampos kupinas ir žiūrovų dėmesį prikaustantis Berlynalės žiūrovų ir kino teatrų simpatijų lyderis vokiškasis „Mokytojų kambarys“ (rež. Ilkeris Çatakas) ir Joannos Hogg „Amžinoji dukra“ su nuolatine režisierės aktore Tilda Swinton, šiame filme atlie- kančia motinos ir dukters vaidmenis. Kas vienija tokius skirtingus filmus? Visų pirma, išskirtinis jų autorių talentas. „Gurmaniška aistra“ dovanoja žiūrovams ne tik gurmanišką valgių, kvapų, aromatų pasaulį ir patvirtina įsišaknijusį teiginį, kad prancūzai sukūrė mote- rį, romaną ir virtuvę. Daugiasluoksnis filmas atveria subtilią didelės ir tikros meilės istoriją, jos emocinį turinį be patetikos, gražių frazių ir išorinių efektų. Portugalų režisierius savo filmuose randa originalų būdą užgesinti žodžių laviną ir jų reikšmę kino pasakojime, žodžių fone sukurdamas kraštutinės emocinės įtaigos situacijas, konfrontuojančias su bė- gančiomis teksto eilutėmis, kurios skamba tarsi kažkur, tarsi savaime, tarsi nereikalingai. Rumunas Radu Jude jau filmo pavadinimu pataria suvokti, kad pats gyvenimas, kurį jis fiksuoja, jau yra pasaulio pabaiga, tad ar reikia jos laukti? Jis tarsi atgręžia į žiūrovą pykčio ir įtūžio bangos keterą. „Mokytojų kambario“ stilistika ir tonas visiškai kitas – tai iš pirmo žvilgsnio paprastas pasakojimas apie įvykius vienoje mokykloje, tačiau... neapsirikite, nes
režisierius nepaleis jūsų dėmesio nė vieną ekrano sekundę, tarytum filmuotų detektyvą. Joanna Hogg filme „Amžinoji dukra“ tradiciškai gilinasi į vidines tarpusavio santykių pro- blemas, ji nešvaisto režisūrinės energijos efektams, bet įdėmiai stebi ir atveria gilumines santykių erdves.
Įdomu pastebėti, kad ir be skambiausių ir pripažintų šiauriečių, kurie rengiasi nau- jiems filmams (Aki Kaurismaki, Rubenas Östlundas, Hlynuras Pálmasonas), kylantis jaunesniosios kartos šiauriečių kinas apie save kalba ryškiai, raiškiai, stilistiškai įvairiai, drąsiai trindamas kartų ir žinomumo ribas. Dėmesį atkreipia įdomūs stilių deriniai: suo- mės Tios Kuovo minimalistinis realizmas ir poetinės dokumentikos aukštumos norvegės Margreth Olin filme „Žemės dainos“ (Songs of Earth), savosios autentikos išsaugojimo būtinybės skirtingos vizijos švedės Isabellos Eklöf grendlandišką charakterį pristatančia- me filme „Kalak“ ir samių autentiką ginančiame norvego Ole’ės Giæverio nepretenzingai ramiame filme „Leiskite upei gyventi“ (Ellos Etnu, Let the River Flow). Islandų debiutan- tės Ninnos Pálmadóttir „Vienatvė“ (Solitude), kupina rimties ir subtilumo, šalia norvegės Auroros Gossé emocingo ir šelmiško „Šokių karalienės“ (Dancing Queen) žavesio rodo stiprėjantį jauno šiaurietiško kino balsą ir režisūrinio temperamento skirtybes.
Europietiškų filmų įvairovę savitomis spalvomis pildo vokiečių Goethe’ės salono filmai, pasklidę po įvairias SCANORAMOS programas (Kertant Europą, Neišgalvotas gyvenimas, Galvok ką nori). Tačiau didžiausias europietiško kino įvairovės ir atradimų krūvis tenka Pagrindinio ilgametražių filmų konkurso kūriniams. 11 įvairių Europos šalių režisierių šiais metais varžosi dėl Vilniaus miesto savivaldybės steigiamo pagrindinio SCANORAMOS konkurso apdovanojimo. Iš jų išskirčiau filmus „Mažas pasaulis“ (Here, rež. Basas Devo- sas, Portugalija), „Palmės žiedas“ (Buriti flower, rež. João Salaviza, Renée Nader Messora), „Laikas su šeima“ (Family time, rež. Tia Kouvo, Suomija), „Stepnė“ (Stepne, rež. Maryna Vroda, Ukraina), „Leiskite upei gyventi“ (Let the river flow, rež. Ole Giæveris, Norvegija), „Kalak“ (rež. Isabella Eklöf, Švedija). SCANORAMA kuria platformą talentingiems eu- ropietiškiems filmams ir jų režisieriams suteikia naujos festivalinės sklaidos erdvę. Tai daryti mus skatina Trumpametražių filmų regioninės konkursinės programos NAUJASIS BALTIJOS KINAS išugdymo iki bendros europinės aprėpties mažųjų kino formų konkurso EUROPOS BLYKSNIAI sėkmė. Džiaugiamės, kad pernykštis mūsų šios programos laure- atas austras Markas Gerstorferis už filmą „Nematoma riba“ jau įvertintas ir studentišku „Oskaru“.
SCANORAMA kaip visada laukia svečių. Dviejų konkursinių programų žiuri verdiktus priims ir apdovanojimus skelbs iškilūs Europos kino profesionalai. Lauksime konkursų dalyvių, aktorių, režisierių ir prodiuserių. Kviesime į susitikimą su dokumentinio kino meistrais Vitalijumi Manskiu ir Jevgenijumi Titarenka, sukūrusiais pritrenkiančią doku- mentikos juostą „Rytų frontas“ (Shidniy front) apie kariaujančią Ukrainą. Į žurnalistikos laboratoriją, kurią rengiame kartu su Europos kino festivalių MIOB (Moving Images – Open Borders, Judantys vaizdai be sienų) tinklo partneriais, sugužės kultūros žurnalistai, dalysis patirtimi su mūsų kino lauko kritikais ir būsimaisiais jų kolegomis. Neabejotina šių metų industrinio renginio „Scanoramos kryptys“ žvaigždė – vienas žinomiausių šių laikų kino gamybos profesionalų Allanas Starskis, 1994 m. įvertintas „Oskaru“ už geriausią kino dailininko darbą Steveno Spielbergo filme „Šindlerio sąrašas“. Jam teko dirbti su Roma- nu Polanskiu, Agnieszka Holland, Andrzejumi Wajda ir daugeliu kino galiūnų, jo pelnytų apdovanojimų sąrašas įspūdingas. Neseniai Lenkijoje, 48-ajame Gdynės kino festivalyje, jam įteiktas „Platininis liūtas“ už viso gyvenimo nuopelnus kino pasauliui. Lenkų kino gamybos legenda savo žinias ir meilę kinui perteiks dviejų dienų meistriškumo seminare SCANORAMOJE.
Šiais metais SCANORAMOS žiūrovai ir vėl išvys pamėgtus jo aktorius Juliette Bino- che, Tildą Swinton, Madsą Mikkelseną, Vicky Krieps.
Iki susitikimo rudenį!
Gražina Arlickaitė