Kanų kino festivalyje Rygos tarptautinio kino festivalio vadovė, kino ekspertė Sonora Broka kalbasi su islandų režisieriumi Hlynuru Pálmasonu apie jo kūrybą ir naujausią filmą „Ką palieka meilė“.
Koks buvo pirmasis vaizdinys ar idėja, įkvėpusi filmą „Ką palieka meilė“?
Manau, kad pirmąjį kadrą nufilmavau 2017 m., tai – mano buvusios studijos stogo nukėlimo kadras. Kai nufilmavau tą vaizdą, iškart supratau, kad tai galėtų būti gera filmo pradžia. Taigi nuo to prasidėjo kūrybinis procesas.
Tai simbolizuoja destrukciją, o gal naują pradžią?
Nežinau… Bet dažnai mane labiausiai jaudina dalykai, kurie yra atviri, dviprasmiški – gali būti ir vienaip, ir kitaip. Kažkas, kas kartu yra ir gražu, ir žiauru. Arba kas turi dvi puses. O gal tiesiog… senoji studija man buvo emociškai labai svarbi. Bandžiau ją išlaikyti, bet nepavyko. Pastatas buvo išardytas, man dėl to buvo labai skaudu. Todėl panorau tai nufilmuoti. Nežinau kodėl. Tuo metu buvome nusipirkę kino kamerą, visada ją nešiojausi su savimi, tad galėjau filmuoti. Turėjome juostos likučių po „Balta balta diena“ filmavimų, juos ir panaudojome.
Galbūt šis filmas labiau autobiografinis?
Manau, tai asmeniškiausias mano filmas, nes jis tarsi namų gamybos. Visi mano filmai – namų gamybos, bet šis – ypač, nes jame svarbų vaidmenį atlieka mano vaikai, ilgi jo epizodai filmuoti vietovėse, kur gyvenu. Taip pat daugybė į kadrą patenkančių dalykų, tokių kaip mano vištos, šuo ar automobilis. Bet tai nulėmė ir tai, kad pradėjome filmuoti labai seniai, kai visai neturėjome pinigų, todėl naudojome tai, ką turėjome, filmavome tai, kas buvo aplink mus. O tokiuose paprastuose dalykuose kaip metų laikų kaita slypi daug grožio. Tiesiog bandžiau tai užfiksuoti.
Kaip pavyko atrasti filmui tinkamą toną, tempą ir ritmą?
Manau, kad tai turbūt vienas didžiausių iššūkių – suprasti, kokio temperamento ir ritmo filmui reikia. Iš pradžių, kaip jau minėjau, jis buvo labai fragmentiškas, o paskui, metams bėgant, kai filmavau vis daugiau, ritmas susiformavo savaime. Šis filmas buvo kuriamas taip, kad pagrindiniai filmavimo darbai truko tik du ar tris mėnesius, bet, pavyzdžiui, dalis, kurioje vaikai dėlioja figūras, užtruko dvejus metus. Filme yra tarsi trys skirtingos siužetinės linijos, ir vieną jų pradėjau filmuoti labai seniai.
Procesas toks, kad kiekvieną savaitę tiesiog kažką filmavau, o tada siunčiau juostas į Stokholmą, kur jas man išryškindavo. Tada peržiūrėdavau medžiagą, reaguodavau į ją ir galbūt parašydavau kokią nors sceną. Tarkim, įsivaizduoju Žaną d'Ark ar personažą, į kurį pataiko strėlė, ir tada kuriu sceną apie tai, kaip į ją pataiko strėlė. Tiesiog sureaguoju į tai, ką nufilmavau. Taigi visa istorija, pasakojimas, ritmas ir visa kita yra tai, kas buvo labai lėtai kuriama viso proceso metu ir iš tikrųjų įgavo formą tik prieš pat pagrindinius filmavimus.
Kai jau priklijavau scenarijų ant sienos, toliau dirbau su juo ir vėl iš naujo atradau ritmą. O tada prasidėjo pagrindiniai filmavimo darbai, ir scenarijus galiausiai buvo įtvirtintas.
Tad montavimo metu jis beveik nesikeičia?
Visiškai ne. Montaže filmas pasikeičia tik labai nedaug.
Kalbant apie toną, atrodo, kad paliečiate ir egzistencinius klausimus, su kuriais susiduriame sulaukę 45–50 metų – stovėdami gyvenimo viduryje ir svarstydami, kas iš tiesų vertinga. Tuo pat metu šiek tiek parodijuojate mus, įpinate fantazijos elementų. Kas paskatino tokią kryptį? Ar, jūsų manymu, komedija gali kalbėti ir apie labai rimtus dalykus?
Taip, manau, tai išlikimo klausimas. Pažįstu daug žmonių, kurie dirba daug sunkesnius darbus nei aš – su vaikais, jų saugumu, ligoninėse – ir susiduria su pačiomis įvairiausiomis situacijomis. Jiems humoras tampa būtinas, kad galėtų ištverti. Panašiai ir tada, kai atrodo, kad pasaulis griūva – kaip, manau, šiandien jaučia daugelis – be humoro išgyventi sunku. Aplink tiek absurdo, tiek beprotybės, kad belieka iš to tik juoktis. Ir visa tai neišvengiamai persmelkia kūrybą – filmai vienaip ar kitaip paveikti to, kas vyksta aplinkui, patinka mums tai ar ne.
Jūsų filmuose dažnai jaučiama mitologiška, svajinga fantazijos gija. Šiame filme tokių elementų ypač daug – pavyzdžiui, milžiniškas gaidys ar riteris, kuris vienu momentu atgyja ir, regis, prabyla Anos balsu. Ar tai jos asmenybės atspindys? O gal būdas perteikti jos vidinę savijautą?
Iš pradžių pats to nežinojau. Filmavome dvejus metus, ir tik pabaigoje paaiškėjo, kad tai bus moteris. Viskas dėliojosi pamažu: išryškėjo figūra, ji virto riteriu, atsirado kardas, o galiausiai – ilgi plaukai, atskleidę moters pavidalą. Apie visa tai iš anksto nežinojau – tiesiog iškilo pačiame kūrybos procese, tyrinėjant kartu su vaikais. Kai ji pabudo, mane nustebino pats vaizdinys. Pirmoji mintis buvo: „O Dieve, ji keršys, ji nužudys visus šeimos narius.“ Pirmojoje scenoje, kurią parašiau, ji iš tiesų grįžo namo ir tai padarė. Bet supratau – tai tik mano baimė, o ne kryptis, kuria norėjau eiti. Pajutau, kad toks sprendimas būtų neteisingas. Antrame ar trečiame variante viskas pradėjo keistis, vystytis kita kryptimi. Ir gerai, nes tikrai nenorėjau tokios pabaigos. Man labiausiai patinka jausmas, kai kūrinys pats krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę – nereikia iš anksto nuspręsti, kur viskas baigsis. Tokia atvira pabaiga man artimiausia. Tikiuosi, kad ir riterio linija veda link tokio atvirumo, o keršto motyvas atrodė tik kaip smurtinė grėsmė, labiau mano paties baimė nei tikras, įdomus kelias.
Labai smagu, kad filmo pradžios titruose paminimas ir šuo. Tikrasis jos vardas – Panda, ir filme ji vadinama Panda. Nebuvo noro sugalvoti kitokį vardą?
Ne, tai juk mano šuo. Ir gan anksti nusprendėme vadinti visus savais vardais, kad filmuojant nekiltų problemų ir galėtume veikti spontaniškai.
Jūs turbūt žinojote apie „Palmės šunį“?
Taip, tai vienintelis prizas, kurį galėjome laimėti. Panda yra nepaprastai nuostabus ir protingas gyvūnas – ji moka daugybę triukų ir yra tikra gražuolė. Ji nėra tik augintinis, tai svarbi mūsų šeimos dalis, su kuria praleidžiame daug laiko. Labai jos pasiilgau.
Reikėjo su ja pasirodyti ant raudonojo kilimo.
Tai labai sudėtinga – jai tektų pereiti tiek procedūrų... O jei atvežtume arklius iš Islandijos, jų jau nebebūtų galima grąžinti atgal. Todėl, kai arkliai dalyvauja varžybose už Islandijos ribų, jie parduodami, nes jiems nebeleidžiama sugrįžti.
Vaizduojate šeimos santykių raidą, glaudžiai susiedamas ją su kraštovaizdžiu. Ar supratau tai teisingai? Ir ar toks kraštovaizdis yra neatsiejama jūsų šalyje gimusio žmogaus tapatybės dalis?
Man visada buvo įdomu, kaip aplinka formuoja žmogų, ir manau, kad kinas tai perteikia ypač aiškiai: rodydamas kraštovaizdį kartu parodai ir personažų vidų. Islandijoje tai juntama labai stipriai – orai, pašėlę vėjai, beveik neateinanti vasara formuoja ne tik žmones, bet ir patį filmo toną, spalvą bei energiją.
Mūsų kūryba kyla iš labai gilias šaknis turinčios pasakojimų tradicijos. Mūsų istorijos nebuvo sunaikintos karo ar gaisrų – turime savotišką naivios pasakojimo energijos užtaisą. Gal tai ir yra priežastis, nors pats nesu tikras. Nemanyčiau, kad darome ką nors geriau nei kiti. Atvirkščiai – šiuo metu Islandijos kinas išgyvena sunkius laikus, nes finansavimas smarkiai sumažintas: kino fondo lėšos per pastaruosius šešerius metus nukirptos net 40 procentų. Tad iš tiesų labai sunku išsilaikyti. Man pačiam išgyventi padėjo tai, kad dirbu tiek Islandijoje, tiek Danijoje, ir, žinoma, bendros koprodukcijos. Vien tik Islandijos finansavimo neužtektų.
Labai džiugu girdėti, kad atvykę pajutote mūsų kūrybinę energiją. Kodėl ji atsirado būtent dabar – nežinau. Bet esu įsitikinęs, kad vienas kūrėjas negali būti vienintelis – kai kiti režisieriai kuria sėkmingus filmus, tai padeda ir man. Mes palaikome vieni kitus tarsi draugų būrys. Pavyzdžiui, kai pernai Kanuose Rúnaras Rúnarssonas pristatė filmą „Un Certain Regard“ programoje, aš iš visos širdies jam linkėjau sėkmės. Jokio pavydo – tik palaikymas. Galbūt tai ir yra svarbiausia: būdami tokie maži, mes esame vieni kitų draugai ir gerbėjai. Ir būtent ši bendrystės energija suteikia pozityvumo.
Gal tai tik smulkmena, bet nustebau pamačiusi kalendorių su pin-up mergina. Ir atverstas 2025 m. rugpjūtis. Ar turite tam paaiškinimą?
Paaiškinimas toks: studijuodamas Danijoje dirbau fotografu. Vasaromis fotografuodavau beveik visas tame regione žvejoti išplaukusias valtis, nes siekiau užfiksuoti jų žvejybos būdus, kurie sparčiai keitėsi. Už šį darbą buvau samdomas ir gaudavau atlygį. Taigi lydėdavau žvejus jų reisuose ir fotografuodavau darbo procesą. Tuo metu susipažinau su Deividu, kuris tapo mano draugu, – jo vardas užrašytas ir ant kalendoriaus. Tad šis kadras yra savotiškas prisiminimas apie jį laive, kartu ir tyrimo dalis.
Kaip parinkote muziką šiam filmui?
Iš pradžių maniau, kad filme skambės tik ta muzika, kurios jie klausosi, o ne specialiai parinkta filmo muzika. Turėjau daug nufilmuotos medžiagos, kurią iš pradžių gaudavau be garso, todėl žiūrėdamas dažnai pats užsileisdavau muziką. Tuo metu atradau atlikėjo h hunt albumą „Playing Piano for Dad“, ir jis netikėtai idealiai sutapo su filmuojama atmosfera. Susipažinome su autoriumi, tapome draugais ir galiausiai beveik visas filmas buvo sudėliotas pagal šį albumą. Mano montažo režisierius, taip pat puikus garso režisierius, papildė muziką klarnetų partijomis, nes originaliai albume skamba tik pianinas. Džiaugiuosi šiuo sprendimu – šiandien filmo nebeįsivaizduoju be šios muzikos, nors pradžioje net negalvojau, kad ją naudosime.
Man itin įsiminė scena su meno kuratoriumi iš Švedijos, kuris atvyksta į svečius. Ji turi savotiško humoro, bet kartu ir simbolikos – atrodo, kad veikėja stengiasi kurti savo meną, o aplinkiniai tuo netiki. Ar jums pačiam yra tekę patirti panašių situacijų?
Ši scena buvo tiesiog labai juokinga. Apskritai dažnai naudoju savo patirtis: todėl personažai būna tarsi kelių sutiktų žmonių mišinys, o dialogai – išgirsti realybėje. Taip su tuo žaidžiu ir tai naudoju kūryboje. Mane domino, ką žmonės iš tiesų daro vieni dėl kitų, kokius santykius mes turime. Pradėjęs rašyti šią sceną net neįsivaizdavau, kad ji išaugs į beveik 20 puslapių monologą – veikėjas tiesiog kalbėjo nesustodamas, o aš tik rašiau. Galiausiai pats pagalvojau: „Prašau, užtildykite jį.“
Filmo pabaigoje paliekate Magnusą plūduriuoti jūroje – tai atrodo labai simboliška. Jis atsiprašo visų, ir man pasirodė, kad režisieriaus – vyro – žvilgsnis čia yra egzistencinis: tarsi Magnusas turėtų atsiprašyti už sužlugdytus santykius ar kitas savo klaidas. Kodėl norėjote filmą užbaigti būtent taip – pasimetimu vandenyne?
Iš tikrųjų tai buvo jo paties pasakyti žodžiai – aš to nebuvau parašęs. Mane jie labai sujaudino, o kartu stipriai jutau patį plūduriavimo vaizdinį. Norėjau, kad jis sugrįžtų, bet kartu – kad liktų jūroje, tarsi keistoje būsenoje, laukdamas jau dvi paras ar 24 valandas. Tai buvo Sveriro (aktoriaus – red.) impulsas, ir aš su juo susitapatinau. Jutau, kad jis buvo visiškai atviras ir nuoširdus. Iš pradžių nufilmavome sceną, bet pasakiau komandos nariams, kad reikia kartoti – atmosfera nebuvo tinkama. Kitą dieną oras buvo idealus, toks, kokio norėjau, tad išplaukėme dar kartą. Tuomet aktorius lyg atsivėrė – pajutau, kad tai kyla iš tikro jausmo. Nežinau kodėl. Tai nebuvo suplanuota. Filmas nėra nei atgaila, nei atsiprašymo laiškas.
Kaip šiandien prisimenate „Prakeiktos žemės“ patirtį? Prieš kelerius metus filmas buvo pristatytas Kanuose, sulaukė sėkmės ir palankaus kritikų įvertinimo. Kokia jums buvo ši patirtis, žvelgiant atgal?
Man tai buvo puiki patirtis tiek kuriant filmą, tiek jį pristatant. Niekuomet nežinai, kaip pasaulis sureaguos į tavo darbą: gali dėti visas pastangas, bet vis tiek išlieka rizika, kad kritikai jį sutaršys. Tąkart jutau, kad filmas iš tiesų suskambėjo pasaulyje. Ir tai yra geriausia, ko galėjau tikėtis.
„Ką palieka meilė“ nėra romantinė komedija ar tiesiog lengvas filmas – jį nėra paprasta „parduoti“.
Apie tokius dalykus niekada negalvoju. Turime gražų susitarimą su komanda – tiesiog dirbame ir savo kūrybos nekvestionuojame. Šiuo metu kuriu trumpametražį filmą: tiesiog imame tai, kas natūraliai atsiranda, bandome finansuoti, ir viskas vyksta su tais pačiais žmonėmis. „Prakeikta žemė“ buvo filmas, kurį labai norėjau sukurti ir kurį dievinau kurdamas. Jis neatrodė sunkus, nors buvo sudėtinga jį įgyvendinti. Bet ir dabartinis filmas buvo labai sudėtingas, tik su visiškai kitokia energija. Manau, kad kiekvieną kartą kuriant naują filmą norisi kitokio temperamento – nenori pernelyg kartotis, bet kartu sieki, kad tai būtų natūralus žingsnis į priekį. Kai baigiu filmą, niekada negalvoju, kad dabar kursiu komediją, nes prieš tai kūriau dramą. Viskas nutinka savaime.
Į filmavimus įtraukėte ir savo vaikus. Ar buvo sunku juos motyvuoti dirbti?
Sumokėjau jiems.
Gal mainais už dalyvavimą jiems nereikėjo, pavyzdžiui, savaitę plauti indų?
Jie nenori būti aktoriais – turi kitų pomėgių, ir tai puiku. Aš neverčiu jų vaidinti. Jie tiesiog gauna užmokestį, todėl sutinka man padėti, o mes stengiamės kartu pasidžiaugti procesu. Vis dėlto šis projektas buvo didžiausias, kurį darėme drauge. Esame jau anksčiau kartu dirbę – dukra Ida pasirodė daugelyje mano projektų, o sūnūs – visuose, tik labai maži jų vaidmenys buvo. Tad tai buvo natūralus žingsnis.
Bet kodėl kilo idėja dirbti su savo vaikais?
Aš dirbu su žmonėmis, su kuriais pats pasirenku bendradarbiauti, – tais, kuriuos noriu matyti, kurie man atrodo įdomūs, juokingi ir šiek tiek pašėlę. Mano vaikai šiuo atžvilgiu yra ypatingi – jie nepaprastai kūrybingi, juokingi ir be galo gyvybingi, todėl darbas su jais man teikia ypatingą džiaugsmą. Be to, tam tikrų dalykų, kuriuos pavyko sukurti šiame filme, negalėčiau pasiekti dirbdamas su man nepažįstamais žmonėmis. Būtent dėl to nuolat dirbu ir su tais pačiais aktoriais. Tiesiog dirbu su tais žmonėmis, kuriuos mėgstu, su kuriais gerai praleidžiame laiką.
Filmą, apie kurį dabar kalbame, sukūrėte po daugiasluoksnės struktūros juostos „Prakeikta žemė“. „Ką palieka meilė“ struktūra šiuolaikiškesnė. Ar pajutote, kad nebenorite kurti dar vienos istorinės dramos?
Iš tikro šiuo metu kaip tik jau kuriame naują istorinį filmą, kuris bus labai konceptualus. Tai keistas kūrinys, kuris vadinsis „Ant žemės ir jūroje“. Nenorėjau, kad jis būtų iškart po „Prakeiktos žemės“. Jis daug fragmentiškesnis, nes galvojau apie jį daugybę metų. Todėl spaudžiau prodiuserius, kad pirmiausia surinktume biudžetą filmui „Ką palieka meilė“, darytume viską kukliau ir paprasčiau, bet įgyvendintume būtent šį projektą. Todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko jį užbaigti anksčiau, ir abu istoriniai filmai nepasirodys vienas po kito.