Ildikó Enyedi filmas „Tylioji draugė“ – tai lyrinė meditacija apie ryšį: tiek žmonių, tiek žmonių ir gamtos pasaulio. Veiksmas vystosi per tris laikotarpius, sekant šimtmečius menančio ginkmedžio, augančio Marburgo botanikos sode, būtį, jam tyliai liudijant apie aplink jį besiklostančius gyvenimus. 2020-aisiais Honkongo neuromokslininkas Tonis Vongas (Tony Leung Chiu-Wai), užkluptas COVID karantino, atranda prancūzų mokslininkės Alisos Sovaž (Léa Seydoux) teorijas ir ima tyrinėti augalų komunikacijos galimybę. 1908-aisiais Greta (Luna Wedler), pirmoji universiteto studentė moteris, meta iššūkį patriarchatui, o kartu fotografijos dėka atranda naują būdą matyti augalus. Per šias susipinančias istorijas Enyedi apmąsto pažinimą, kantrybę ir trapų žmogaus bei augalų pasaulio dialogą. Išskirtinai „Scanoramai“ su Venecijos kino festivalyje pristatyto filmo režisiere kalbėjosi Natalija Serebriakova.
– Kai buvau paauglė, turėjau ginkmedį, todėl labai apsidžiaugiau jį išvydusi didžiajame ekrane. Ar šis medis buvo atspirties tašku jūsų apmąstymams? Kaip gimė filmo idėja?
– Ginkmedį pasirinkau jau pažengus kūrybiniam procesui. Pirmasis įkvėpimo šaltinis buvo Marburgo botanikos sodas, kurį lankau jau daugiau nei tris dešimtmečius. Mane pakerėjo ryšio tema ir kartu jo trapumas, sunkumas. Visi filmo veikėjai dėl įvairių priežasčių yra svetimi, jie tarytum neprigyja tame mažame Vokietijos miestelyje. Tad pradėjau ieškoti medžio, kuris ir pats būtų tarsi „ateivis“, vienišas svetimšalis augalų pasaulyje.
Iš pradžių galvojau apie nepaprastą medį, kuris žydi naktį ir yra apdulkinamas šikšnosparnių. Tačiau šiauriausia jo buveinė Europoje yra tik Portugalijoje, tad idėjos teko atsisakyti. Tada mintys nukrypo į ginkmedį – tam tikra prasme dar radikalesnį pasirinkimą. Prieš milijonus metų ginkmedžiai dengė visą Žemę, tačiau šiandien jie išliko tik mažame Japonijos ir Kinijos kampelyje. XVIII a. keliautojai, iš naujo atradę šį medį, parvežė jį į Europą – iš dalies iš smalsumo, iš dalies dėl malonumo. Tam tikra prasme ginkmedis yra vienintelis augalas, kurio išlikimą lėmė žmogus, o ne atvirkščiai. Dabar jis auga visur, nes yra beveik nesunaikinamas – jo gamtiniai priešai išnyko prieš milijonus metų.
– Ar nuo pat pradžių žinojote, kad ginkmedis bus moteriškos giminės? Nes filme tai sužinome tik vėliau.
– Taip, tai buvo sąmoningas sprendimas. Man buvo svarbu išlaukti tinkamo momento šiai detalei atskleisti.
– O kodėl? Ar tai kas nors asmeniško? Galbūt jūsų pačios įsikūnijimas?
– Na, ginkmedžių dauginimosi būdas iš tiesų itin neįprastas, kaip filme ir pasakoja Léa Seydoux. Pabaigoje matome tikrus spermatozoidus, nes medis išskiria gyvybingas spermos ląsteles. Po kelių mėnesių ramybės rudeniniai lietūs jas pažadina, ir jos ima keliauti. Šis procesas yra kur kas artimesnis žinduolių, o ne kitų augalų dauginimuisi. Tai neįtikėtinai sudėtinga, visai nepraktiška, bet stulbinamai įdomu. Esu labai dėkinga Japonijos tyrėjų komandai, kuriai pavyko tai užfiksuoti, – tokie kadrai yra itin reti, o tai, ką jie mums suteikė, iš tiesų yra unikalus dalykas.
– Ar dar prieš rašydama scenarijų jau buvote susipažinusi su Karlo Linėjaus teorijomis?
– Taip, be abejo. Egzaminavimo scenos idėja gimė iš mano pažinties su jo darbais. Ji suteikė tvirtą karkasą galios žaidimui – šiai savotiškai dvikovai, – kartu nukreipė žiūrovų žvilgsnį į sodą, kuris tampa tikruoju šio susidūrimo liudininku. Po tos scenos, kai Greta išbėga į sodą, augalai jai atsiveria tarsi pirmąsyk regimi. Norėjau, kad ir žiūrovas pajustų tą akimirką – suvoktų atradimo stebuklą ir toliau filme matytų augalus naujomis, šviežiomis akimis.
– Tai gana moksliškas požiūris. Ar esate studijavusi botaniką, tyrinėjusi augalus?
– Ne, oficialiai ne. Tačiau nuo paauglystės visada domėjausi mokslu mėgėjiškai. Po Antrojo pasaulinio karo temos mane labiausiai žavėjo XX a. fizika, o vėliau taip pat stipriai patraukė biologija. Mane stebina tai, kad šie mokslininkai niekada nesiekė tapti filosofais, tačiau ir fizika, ir biologija neišvengiamai pastūmėjo juos atsakyti į didžiuosius egzistencijos klausimus – juk jų sritys paliečia pačią būties šerdį. Žinoma, nė vienas mokslininkas niekada negali tvirtinti, kad pasiekė galutinę tiesą – visuomet atsiranda dar vienas klausimas, ir dar kitas po jo. Ir tai yra dalis filmo metaforos.
– Norėčiau dar pasitikslinti – minėjote, kad jus įkvėpė ir Anilo Setho knyga… Aš jau pati ją atsiverčiau ir pradėjau skaityti – stulbinamai įtraukianti. Ji kalba apie sąmonę, apie buvimą savimi. Ir tam tikra prasme juk apie tai ir yra jūsų filmas: ar augalas gali turėti sąmonę, gebėjimą jausti, mąstyti? Ar ši „mąstančio augalo“ idėja atėjo per tą tyrinėjimą, ar jau seniau jautėte, kad augaluose galbūt slypi savita siela ar sąmoningumo kibirkštis?
– Na, dar aštuntajame dešimtmetyje buvo atliekami tokie eksperimentai. Galima rasti ankstyvųjų tyrimų, kuriuose pirmąkart buvo iškelta mintis: o kas, jei augalai tarpusavyje bendrauja, tik mes neturime įrankių tam suvokti? Taigi ši idėja turi ilgą istoriją, ir paauglystėje mane ji visiškai pakerėjo. Grįžtant prie Anilo Setho, pridėsiu dar vieną vardą – Alison Gopnik, nepaprastai įdomi mokslininkė. Jos knyga „Filosofinis kūdikis“ (taip pat „Mokslininkas lopšyje“) buvo įkvėpimas; daugeliu atžvilgių jos darbai tapo modeliu Tonio tyrinėjimams. Ilgą laiką manyta, kad kūdikiai tėra mažesnės, primityvesnės suaugusiųjų versijos. Tačiau naujausi tyrimai rodo visai ką kita: jie funkcionuoja visiškai savaip. Jie iš tiesų yra tarsi mokslininkai iš prigimties. Šios mažos būtybės atkeliauja į pasaulį ir tuoj pat pradeda savo eksperimentus su mumis, su aplinkiniais daiktais.
– Pradžioje minėjote, kad šis filmas kalba apie ryšius. Tačiau, manau, tą patį galima pasakyti ir apie jūsų filmą „Apie kūną ir sielą“, ir apie daugelį ankstesnių jūsų kūrinių – atrodo, kad jus nuolat traukia dvasinis ryšys tarp žmonių, o kartais net tarp skirtingų būtybių. Ar sakytumėte, kad tai yra bendra gija, jungianti visą jūsų kūrybą?
– Taip, jūs ne pirma, kuri tai pastebi. Manau, tokia linija iš tiesų yra. Bet kai imuosi naujo filmo, apie tai negalvoju – mane užlieja tai, kas man atrodo nauja, dar neatrasta žemė. Tuomet ieškau kino kalbos, kuri galėtų ją perteikti. Nesu iš tų talentingųjų režisierių, kurių stilių atpažįsti iš pirmo kadro. Man kiekvienas filmas turi savitą vizualinę kalbą. Ir būtent tai mane žavi: atrasti išraiškos būdą kiekvienai naujai kelionei, net jei kartais sugrįžtu prie panašių temų.
– Kalbant apie vizualinę kalbą, kodėl nusprendėte naudoti tris skirtingus formatus: 35 mm, 16 mm ir skaitmeninį? Ir kodėl paskutinė dalis yra skaitmeninė?
– Taip, skaitmena yra paskutinėje dalyje, 16 mm – vidurinėje. Jei esate susidūrę su šiomis medžiagomis, žinote, kad sertifikuota nespalvota 35 mm juosta pasižymi ypatingu tikslumu ir išskirtiniu toniniu sodrumu. Dėl monochromijos galima tiesiogine prasme lipdyti šviesa. Tai atitinka Gretos pasaulėžiūrą: struktūruotą, ieškančią amžinųjų dėsnių, o ne tik jos laikmečio socialinių taisyklių. Ji atranda tas struktūras kasdieniuose augaluose – ne egzotinėse rūšyse, o turguje parduodamose žolelėse, pakelės piktžolėse, net virtuvėje naudojamuose augaluose. Ir jeigu į juos pažvelgsi įdėmiai, pasirodys, kad tai – stulbinantys kūriniai. Nespalvota juosta tam regėti tiko geriausiai.
Po to turime 16 mm juostą, kuri atspindi septintojo–aštuntojo dešimtmečių „gėlių vaikų“ erą –juslinius eksperimentus, vaikščiojimą basomis, gulėjimą žolėje. Pati medžiaga yra nuostabi: daug metų nebuvau dirbusi su 16 mm, bet kai vėl ją išbandėme, negatyvai pasirodė neįtikėtinai galingi. Grūdėtumas stambus, todėl vietoj aiškių formų gauni kažką labiau impresionistiško – liepsnojančių spalvų lopus, kvapų, feromonų, hormonų pojūtį. Todėl šioje dalyje nufilmavome daug vabzdžių, ko nedarėme kitose dviejose. Pats formatas mus pastūmėjo link tokio to laikmečio suvokimo.
Ir galiausiai – skaitmena. Savo tikslumu, gal net griežtumu, ji tiko mūsų dabartiniam laikotarpiui. Ji atspindi šiandieną ir taip pat dera prie karantino atmosferos.
– Kiek sudėtinga buvo atkurti visas tris epochas toje pačioje vietoje?
– Atvirai sakant, tai buvo tikras malonumas. Sodas nedidelis, vos su keliomis populiariomis vietomis. Žinoma, mes jame negalėjome filmuoti 120 metų, tad teko ieškoti būdų, kaip perteikti laiko tėkmę per augmenijos kaitą, tekstūrų virsmą. Kartais sąmoningai rinkomės tuos pačius kampus, tą patį aukštį, tą patį objektyvą, kad išryškėtų ne tik skirtumai, bet ir tęstinumas. Tai virto tarsi mūsų mėgstamu žaidimu: kartu su operatoriumi ir dailininke Imo Lalang, su kuria dirbu jau keliuose filmuose, kūrėme savotiškus kino žemėlapius. Dirbti su ja man visuomet yra džiaugsmas. Kartu atradome, kaip ši mažutė erdvė gali papasakoti tiek daug, niekada nespaudžiant, neprimetant žiūrovui.
– Kiek laiko truko filmavimas? Ar filmavote trimis atskirais etapais?
– Pradėjome vėlyvą žiemą ir filmavome iki birželio vidurio, o vėliau dar padarėme trumpą rudens filmavimą. Su nedidele komanda turėjome daugybę filmavimo dienų – tam tikru atžvilgiu tapome gamtinio kino kūrėjais. Nors esame mėgėjai, kaip ir Tonis savo augalų komunikacijos eksperimentuose, stengėmės mokytis. Mums buvo svarbu viską filmuoti patiems, kartu su operatoriumi, net jei rezultatai nebuvo tokie įspūdingi kaip „National Geographic“ dokumentikoje. Yra nuostabių specialistų, galinčių numatyti tikslų akimirkos momentą, kada pražys vyšnia, bet mes norėjome pagauti reiškinius savaip, net ir jei nepavyks tobulai. Tas mėgėjiškas pastangų krislas, manau, ir sukuria dalį filmo dvasios.
– Viena, kas man atrodo labai emociškai išmintinga jūsų filme, yra tai, kaip kiekvienas personažas turi sudėtingą santykį su žmonėmis, su kuriais dirba ir bendrauja. Dažnai jie patiria diskriminaciją arba į juos nežiūrima rimtai, tačiau vis dėlto tarp jų ima rastis tam tikra pagarba. Gali atrodyti prieštaringa, bet iš tiesų tai atpažįstamai žmogiška. Ar galėtumėte pakomentuoti tuos subtilius personažų santykių niuansus?
– Taip, tarpusavio ryšys visada keblus. Labai keblus. Yra toks posakis, kad visi jaučiasi nejaukiai, tik mes patys manome, jog taip nutinka mums vieniems. Šie personažai netobuli, ir būtent jų netobulume man slypi jų brangumas, už tai juos ir myliu. Aš sergu už juos. Tikiuosi, jų nerangumas žiūrovams turi raminantį poveikį: jei ir tu esi nerangus, tai dar ne pasaulio pabaiga. Net ir dalinis bendravimas turi vertę. Ir su augalais šiame filme yra tas pats: mes nesakome, kad „o taip, mes visiškai suprantame, ką jaučia ar galvoja medis“. Mes tik bandome truputį žvilgtelėti į vidų, ir net tas vienas žvilgsnis jau yra daug.
– Akivaizdu, kad jus žavi mokslas ir mokslininkai. Tačiau pati nesate mokslininkė – jūs menininkė. Minėjote „Filosofinį kūdikį“, bet aš pridėčiau ir pasakas. Pavyzdžiui, P. L. Travers „Merėje Popins“ yra mintis, kad kūdikiai, dar prieš pramokdami kalbėti, gali suprasti gyvūnų kalbą. Intuicija kartais pasirodo anksčiau už mokslą. Jūsų filme regime Hanesą – ne mokslininką, o veikiau poetišką dvasią, kuri eina koja kojon su Gėte ir vedama tikro smalsumo daro savo atradimus. Ar manote, kad per meną, kiną ar poeziją galima atrasti ką nors iš tiesų naujo?
– Aš pasitikiu mokslininkais. Norėčiau jiems suteikti daugiau laisvės, daugiau saugumo, daugiau išteklių ir tiesiog leisti jiems žaisti. Didžiausias žmonijos turtas – smalsumas, kuris egzistuoja pats dėl savęs, o ne dėl greitos naudos ar praktinės vertės. Juk viskas, kuo šiandien remiamės, – net ir interneto ryšio stabilumas, – yra tokio laisvo, žaismingo pažinimo vaisius.
– Žinoma, Gėtė jūsų filme pasirodo neatsitiktinai. Ar jums artimas jo požiūris jungti poeziją ir mokslą? Ir man labai patiko jūsų užuomina apie zärtliche Empirie – švelniąją empiriką. Gal galėtumėte tai plačiau paaiškinti?
– Iš tiesų norėjau, kad filmo pavadinimas būtų „Švelnioji empirika“, tačiau mano prodiuseriai nerimavo dėl žodžio „empirika“. Galbūt jie buvo teisūs. Visi trys filmo personažai savaip atlieka eksperimentus, bet Gėtės, o ne Niutono prasme. Niutonas įsivaizdavo dievišką stebėtoją, stovintį už eksperimento ribų ir jo neliečiamą. Tokia perspektyva dominavo moksle iki kvantinės teorijos atsiradimo, kai tapo aišku, kad stebėtojas visuomet yra įtrauktas. Šiandienė „dalyvaujamoji mokslinė praktika“ tiek fizikoje, tiek biologijoje iš tiesų yra labai artima Gėtės požiūriui. Tad šiuo atžvilgiu jis buvo šiuolaikiškas, pažangus gamtos mokslininkas, kartu būdamas ir poetas. Filmo pabaigoje įtraukėme vieną garsiausių jo eilėraščių, kurį įtaigiai perskaito Ulrichas Matthesas – jis atskleidžia, kaip menas gali paliesti pačias esmingiausias gelmes: turtingai, daugiasluoksniškai, vos keliais žodžiais.
– Galbūt neteisingai interpretavau, bet manau, kad filmas kalba ne tik apie tai, kad augalai yra tylūs žmonių draugai, bet ir apie tai, kad moterys yra tyliosios vyrų draugės.
– Ne, visiškai ne. Man „kitas tylus draugas“ yra 43-ejų Tonis. Moterys, priešingai, visiškai netylios. Pavyzdžiui, Marlene Burow, vaidinanti Gundulą: ji yra labai galinga ir jautri jauna moteris, bet kartu ji – gaivališka jėga, visiškai netyli. Ji praktiškai tampa Haneso mentore, nes yra stipresnė už jį. O Tonio ir Alisos – arba Tonio ir Lėjos – bendravimas yra lygiavertis, kaip dviejų kolegų mokslininkų. Vienas gali būti mėgėjas, žengiantis į kito sritį, bet tada ši jaunesnė mokslininkė tampa savotiška Tonio mentore. Taigi ne, tai nėra apie tai, kad moterys turi tylėti.
– Jūs subūrėte kelių kartų aktorius (kai kuriuos jų pažįstu) ir suteikėte jiems vaidmenis, leidžiančius jiems išreikšti save labai skirtingais būdais. Pavyzdžiui, Martinas Wuttke čia vaidina visiškai kitaip, nei esu jį mačiusi anksčiau.
– Kai vaidmeniui tenka tik trumpa ekrano akimirka, aktorius reikia rinktis iš pačių geriausių. Tai turi būti ne tik talentingi atlikėjai, bet ir pakankamai išmintingi, kad suprastų: vaidmens svarbą lemia ne puslapių skaičius scenarijuje, o jo esmė. Pavyzdžiui, Raineris Bockas su mumis buvo tik dvi dienas, tačiau jo vaidmuo filme yra kertinis. Jį žinojau iš Haneke’ės „Balto kaspino“, ir esu jam labai dėkinga. Tas pats su Sylvesteriu Grothu – tai nedideli vaidmenys, bet itin svarbūs. Jei juos būtų atlikęs kas nors kitas, būtų labai gaila. Jie atidavė nepaprastai daug, ir už tai esu jiems be galo dėkinga. Su visais trimis dirbau pirmą kartą – tikras džiaugsmas buvo atrasti, kas slypi jų viduje, kaip jie „suskamba“, o vėliau pakviesti juos į bendrą kūrybinį žaidimą.