Mieli bičiuliai!
Pandemijos smūgiai palietė mus visus. Natūralų ir gyvą bendravimą privalėjo pakeisti nuotolinis susirašinėjimas ir zumai. Visa tai mus mokė ieškoti išeičių ir sprendimų, bet paliko ir akivaizdžius įtrūkius atsakomybės, terminų laikymosi ir tradicinio profesinio palaikymo lauke. Žaibiškai persiorientuoti reaguojant į karantino apribojimus buvo techniškai sudėtinga. Tačiau atsisakant ribojimų atsivėrė nusivylimo, pykčio ir kitų žmogiškųjų savybių dominantės, pakeitusios bendravimą santykių erdvėje. Todėl būtent šiais bene sunkiausiais metais kultūros ir meno tribūna gali sutelkti žmones atgaivinti tai, ką iš mūsų atėmė ir iškreipė pandemija, karantinas, pykčio, susiskaidymo ir priešiškumo riaušės. Susigrąžinti buvusias saugias profesinio ir žmogiško bendravimo teritorijas šiandien yra pagrindinė meno ir kultūros misija. Taigi ir festivalio misija. Todėl „Scanorama“ pakvies į gyvą festivalį kokybiškai žiūrėti įsimintiniausių Europos filmų, didžiulėmis pastangomis atrinktų dažniausiai hibridiniuose svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose: Berlyne, Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Lokarne, Karlovi Varuose, Varšuvoje. Išsaugojome ir paties festivalio struktūrą: 12 laiko išbandytų programų, kurias papildė nauja lenkų kinui skirta programa – ją sudarėme kartu su ilgamečiu festivalio draugu Lenkijos institutu Vilniuje. Personalinę retrospektyvą šiemet skiriame italų klasikui Vittorio de Sicai, kurio 120-ąsias metines mini kino pasaulis. Toliau puoselėjame mums svarbią tarptautinę trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“, kviečiančią į konkurencinę kovą visų devynių Baltijos jūros regiono šalių jaunuosius kūrėjus. Išrinksime geriausią visos programos filmą ir apdovanosime geriausią jaunąjį lietuvių režisierių. Rasime vietos ir lietuvių kino istorijos atmintiniems faktams ir jubiliejams, taip pat lietuvių režisierių naujausių kūrinių nacionalinėms premjeroms. Saugiai sugrįžkime ten, iš kur buvome išstumti.
Mums kaip visada labai svarbios ryškiausių europietiškų ir lietuviškų filmų nacionalinės premjeros. Festivalį atversime subtiliu ir originaliu prancūzų režisierės Mia Hansen-Love naujausiu kūriniu „Bergmano sala“. Puoselėdami tradiciją, „Scanoramą“ užversime lietuvišku filmu ir pakviesime į Giedrės Žickytės prodiusuotą jaunos režisierės, dukart mūsų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatės Marijos Stonytės ilgametražį debiutą „Švelnūs kariai“.
Tarp ryškiausių ir iškiliausių programos filmų minėtinas festivalio „Goethe’s salono“ lyderis, Dominiko Graffo „Fabianas“, tapęs vienu įsimintiniausių pastarojo laikotarpio vokiškų filmų, sukurtas pagal 1931 m. parašytą Ericho Kastnerio knygą „Fabianas. Vieno moralisto istorija“ (2002 m. išversta ir į lietuvių kalbą). Įdomu tai, kad savo ankstyvajame kūrinyje rašytojas, vėliau išgarsėjęs kaip knygų vaikams autorius, vienas pirmųjų užčiuopė Pirmojo pasaulinio karo žaizdas besigydančios Vokietijos ir visos Europos laukiančią griūtį. D. Graffas atiduoda pagarbos duoklę filmą įkvėpusiam literatūros kūriniui, tačiau istoriją vaizduoja kaip nesibaigiantį procesą, kuriantį gyvą praeities ir dabarties dialogą, kuriame žmogus yra aktyvus šio proceso dalyvis.
Tokį patį dialogą kuria ir lenkų režisierius Janas Matuszyńskis filme „Nepalikti žymių“, tapusiame naujos festivalio programos „Lenkų kino dienos SCANORAMOJE“ ašimi. „Solidarumo“ laikų problemos ypač aktualiai nuskamba šiandien hibridinių karų, pandemijos ir šiurkščiai pažeidžiamų žmogaus teisių kontekstuose. Modernaus požiūrio į istoriją pavyzdžiu galėtų būti ir epinė danų drama „Margarita – Šiaurės karalienė“. Nors filmas mus nukelia į praeitį prieš 600 metų, režisierė Charlotte Sieling ir aktorė Trine Dyrholm kuria modernų portretą valdovės, kuriai tenka spręsti ir šių dienų moteriai iškylančias problemas: karjera, šeima, motinystė. Filmas kelia klausimą, kokią kainą moka monarchė ir motina už savo lemtingus pasirinkimus. Istorinės atminties konstravimo temą kitu lygmeniu pratęsia Sergejaus Loznicos dokumentinė juosta „Babin Jaras. Kontekstas“, Kanų kino festivalyje pelniusi „Auksinės akies“ apdovanojimo žiuri specialųjį paminėjimą. Režisierius ne pirmą kartą kelia klausimą, ar istorija pajėgi išmokyti tinkamai rinktis ir nedaryti lemtingų klaidų.
Joana Hogg, Ildiko Enyedi, Mia Hansen-Love – garsios kino moterys, jau pelniusios pripažinimą savo filmais, skirtingomis intonacijomis narpliojančiais sudėtingas žmonių tarpusavio santykių plonybes. Patyrusioms kolegėms balso ryškumu ir stulbinama menine įtaiga nenusileidžia ir jaunų debiutančių darbai, sulaukę išskirtinio dėmesio pagrindiniuose pasaulio kino forumuose – Kosta Rikos ir Švedijos režisierės Nathalie Alvarez Mesen „Klara Sola“ ir italės Lauros Samani „Kūnelis“. Moters trapumo ir kartu nepaprastos tvirtybės motyvai jungia tokius skirtingus filmus, liudydami amžinųjų temų svarbą ir gylį.
Šiaurietiško kino peizažui šiais metais išskirtinio originalumo suteikia islandų režisieriaus Valdimaro Johannssono debiutas „Avelė“, pelnęs prizą už originalumą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Abejonių nekyla, kad tokį filmą galėjo sukurti tik islandas, kuriam jo šalies sagų ir legendų pasaulis yra toks pats realus, kaip ir jo gyvenimas. Šalia jo visai kitomis spalvomis atsiskleidžia suomių režisieriaus Teemu Nikki filmas „Neregys, kuris nenorėjo žiūrėti „Titaniko“, pakviesiantis žiūrovą įsijausti į neregio kailį. Jo ekspresionstinis braižas jau pelnė žiūrovų ovacijas Venecijoje, o pasakojama meilės istorija sušildys atšiauraus lapkričio vakarais. Dar vienas šiaurietiškos programos atspalvis – tai satyrinė norvego Bento Hamerio intonacija filme „Tarpininkas“. „Naujienos iš Šiaurės“ visada gali nustebinti ir atskleisti šiaurietiško žvilgsnio platumą.
Santūrus, ramus pasakojimo ritmas ir subtilus humoro jausmas Izraelio režisieriui Nirui Bergmannui filme „Štai ir mes“ padeda atskleisti autisto sūnaus ir jam atsidavusio tėvo santykių dramatizmą ir neblėstančią viltį. Klasikine pasakojimo ramybe sukrečiančiai alsuoja ir Holokausto 80-mečiui skirta Eriko Svenssono drama „Apgautieji“, kuri primena tai, ko niekada neturėtų būti, ir tai, kas niekada negali būti pamiršta.
Komponuodami šių metų programą, siekėme sudėlioti įdomų garsių vardų, ryškiausių debiutų, tiesiog gerų europietiškų filmų pasjansą ir pakviesti žiūrovus patirti asmeninių atradimų.
Kartu įveikime šį nelengvą rudenį.
Nuoširdžiai Jūsų
Gražina Arlickaitė