Naujosios Berlynalės intendantės Tricios Tuttle mintys prieš festivalį nuskambėjo kaip pažadas tos Berlynalės kaitos krypties, kuria ji siekė atskleisti miesto ir festivalio ryšį bei įtikinti visus, kad savo šalies sostinėje vykstanti Berlynalė yra tikrai gyvybingiausias festivalis tarp A klasės milžinų, pasirinkusių atokesnes nuo savo sostinių vietas (Kanai, Venecija).
Tricia Tuttle akcentavo tris programai svarbiausius dalykus: vokiečio Tomo Tykwerio filmą „Das Licht“, atveriantį šių metų Berlynalę, britės Tildos Swinton pagerbimą „Auksiniu lokiu“ už jos nuopelnus kinui bei žiuri prezidento, Amerikos režisieriaus, scenaristo ir prodiuserio Toddo Hayneso asmenybę. Šie žmonės, anot jos, glaudžiausiai ir tiesiogiai susiję su Berlynale.
Galima skirtingai vertinti T. Tykwerio filmą, tačiau šis režisierius jam būdingu stiliumi pakvietė dalyvius, svečius ir miesto gyventojus į Berlyną, režisieriaus žodžiais tariant, primenantį sudėtingą santuoką, kurioje rasime visko – nuo iki. T. Swinton atidarymo kalba, pasakyta nežvelgiant į jokį popierių, tapo įtikinančia šio festivalio turinio ir prasmės deklaracija, kurią pratęsė T. Hayneso vadovaujamos žiuri motyvuoti apdovanojimų sprendimai.
Taigi pažadai ištesėti ir akivaizdu, kad naujoji festivalio vadovė pirmiausia pasistengė pati suprasti Berlyną ir jo svarbą Berlynalei, suteikdama vilties, kad kultūra gali būti susikalbėjimo ir atidumo vienas kitam erdve griūvančiame sutrūkinėjusių ryšių pasaulyje.
Antra vertus, išsaugodama Berlynalei svarbų politinį jautrumą ir įžvalgumą, festivalio programa suteikė puikią galimybę tiesiog pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis ir taip atverti skirtingų požiūrių koegzistencijos būtinybę. Kartais spekuliatyviai, neretai maksimalistiškai radikaliai ar tiesiog švelnios intonacijos ir jautrumo tonais prabylantys filmai sudarė šios Berlynalės programų besikeičiantį turinį.Antra vertus, išsaugodama Berlynalei svarbų politinį jautrumą ir įžvalgumą, festivalio programa suteikė puikią galimybę tiesiog pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis ir taip atverti skirtingų požiūrių koegzistencijos būtinybę. Kartais spekuliatyviai, neretai maksimalistiškai radikaliai ar tiesiog švelnios intonacijos ir jautrumo tonais prabylantys filmai sudarė šios Berlynalės programų besikeičiantį turinį.
Pažeidžiamiausiame Berlynalės segmente – pagrindiniame konkurse – taip pat atsispindėjo pokyčio kryptis. Kažin ar atsitiktinai Dagas Johanas Haugerudas ir jo filmo „Svajonės“ paprastas ir jaukus žmogiškumas įvertintas „Auksiniu lokiu“ būtent šioje 75-oje Berlynalėje, kuri siekia būti paprastesnė, prieinamesnė, ne tik teisingai ir tvarkingai biurokratiška. „Auksinis lokys“ „Svajonėms“ nėra tik vieno filmo įvertinimas, bet ir pagarbos duoklė ryškiai nuskambėjusiai trilogijai apie šių dienų žmogaus sielą ir kūną. Neverta klausti, ar D. J. Haugerudas yra geresnis rašytojas, ar režisierius. Tai tiesiog labai sėkmingas dviejų viename variantas.
„Sidabriniu lokiu“ už išskirtinę meninę kokybę pagrįstai apdovanota iš žemiškų negandų erdvės į pasakų pasaulį nukelianti Lucile Hadžihalilović „Ledo bokštas“ tiesiog užburia grožiu, tarytum prašydama ją pamatyti ir nepražiopsoti. Tai vis subtilusis kinas. O šalia jo parašą ant savo fotoportreto „Sidabrinio lokio“ už geriausią scenarijų laureatas maištingasis rumunas Radu Jude („Kontinental‘ 25“) papildo prierašu ir pasiunčia du pasaulio galinguosius – Putiną ir Trumpą – ta pačia kryptimi, kuria Gyvatės salos gynėjai pasiuntė rusų karo laivą karo pradžioje (tuo metu dabartinis Amerikos prezidentas dar negiedojo Putino chore).
Ir viskas kažkaip dera vienas su kitu. O štai žiūrėdamas Katerynos Gornostai filmą „Laiko ženklas“, negali pamiršti, kad kiekvienas 6 ar 7 metų ukrainiečių vaikas dar negyveno be karo. Taip į festivalio langą beldžiasi negailestinga realybė.
HUB 75, festivalio širdies dalyje Potsdammer Platz, rytais ir vakarais šurmuliavo festivalis, kuriame atsirado daug jaunų veidų iš naujosios sekcijos „Perspektyvos“, į rampos šviesą iškėlusios pirmųjų filmų režisierius. Išskirtinis dėmesys buvo parodytas ir „Kylančioms žvaigždėms“, tarp kurių visai gerai jautėsi trijų Baltijos šalių jaunieji aktoriniai talentai, atsirado naujos erdvės industrinių projektų svarstymams.
Raudonąjį kilimą papuošė ne tik pripažintos garsenybės, bet ir tie, kurie ambicingai pretenduoja jomis kada nors tapti. Šį paveikslą papildė ir trumpametražio konkurso laureatas, pasakęs bene ilgiausią padėkos kalbą. Daugybė saviraiškos būdų šalia gausos kino pasakojimo formų – tokį įspūdį noriu išsaugoti po šios Berlynalės, linkėdama, kad ji tęstųsi, kiltų ir nestabarėtų.
Lrt.lt straipsnis
2025 metais Europos kino festivalio „Scanorama“ žiūrovai išvys šiuos Berlynalėje pristatytus ir įvertintus filmus:
„Drømmer“, Dag Johan Haugerud (Auksinis lokys)
„Kontinental '25“, Radu Jude (Sidabrinis lokys)
„Das Licht“, Tom Tykwer (Berlynalės atidarymo filmas)
„Was Marielle weiß“, Frédéric Hambalek (Berlynalės pagrindinis konkursas)