Gedėti pradedame tada, kai sužinome baisią žinią ir negalime ja patikėti. Paskui bandome susitaikyti su neišvengiamybe. Ir tik pergyvenę netekties skausmą, suvokiame žodžių prasmę: „Neverkime, džiaukimės, kad turėjome“. Netekome žmogaus, kuris visada kopė į kalno viršūnę ir niekada nesirinko saugios papėdės. Rinkosi gyvenimą ties pavojinga riba, būtį tarp šviesos ir tamsos, tarp natūralaus tragizmo ir veiksmais kuriamos vilties – talentingo menininko ir mąstytojo ypatingai jautriai ir savitai patiriamą tarpinį pasaulį, apie kurį kalbėjo savo kino esė „Barzakh“.
Netekome Manto Kvedaravičiaus, kurio išskirtinio talento žvaigždė kino padangėje sužibo, regis, dar visai neseniai. Po įsimintino „Scanoramos“ uždarymo 2019 m. su jo vaidybiniu filmu „Partenonas“, apmąstančiu atminties trajektorijas, laukėmė jo naujojo filmo, o sulaukėme baisios žinios, kuri akimirksniu sugrąžino į jo ankstesnių filmų tikrovę. Joje karą atpažįstame iš beprasmio žiaurumo ir nenuspėjamos akimirksnio lemties. Dabar ši lemtis palietė jį patį. Mes pasiliksime su Tavimi, mielas Mantai – Tavo filmuose ir originalioje gyvenimo buityje, kai tik nedaugelis žinojo, kur esi vieną ar kitą akimirką. Tegul taip ir lieka – Tu ten kažkur, naujuose tarpiniuose pasauliuose, o mes – šiapus, taikos laukime.