Filme „Ką žino Marielė“ Julija ir Tobijas sužino, kad jų dukra Marielė staiga įgijo telepatinių gebėjimų ir mato bei girdi viską, ką jie daro. Dėl to kyla įvairių situacijų – nuo nepatogių iki absurdiškų, nes atskleidžiama daug nemalonių tiesų. Šis Frédérico Hambaleko filmas buvo pristatytas pagrindiniame 2025-ųjų Berlynalės konkurse. Natalija Serebriakova išskirtiniame interviu „Scanoramai“ kalbėjosi su režisieriumi Frédéricu Hambaleku ir pagrindine filmo aktore Julia Jentsch, suvaidinusia motiną Juliją. Nenuostabu, kad pokalbyje daugiausia dėmesio skirta tėvystės patirčiai. Tačiau kalbėta ir apie filmo kūrimą.
– Frédéricai, daugelio tėvų didžiausias košmaras būtų mintis, kad jų vaikai žino apie juos viską. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimė ši idėja?
F. Hambalekas: – Ši idėja iš tikrųjų yra gana sena. Ji kilo prieš daugiau nei 10 metų, kai vienas draugas parodė man vaiko stebėjimo įrenginį su vaizdo kamera. Galėjai stebėti savo miegantį vaiką realiuoju laiku, tuo metu tokia technologija dar buvo gana nauja. Tai mane sužavėjo, bet ir šiek tiek sutrikdė, nes, be abejo, vaikas nežino, kad yra stebimas. Tada pagalvojau – o kas, jei būtų atvirkščiai? O kas, jei vaikai stebėtų savo tėvus? Tai ir buvo šios idėjos užuomazga.
– Esu skaičiusi, kad pats turite vaikų. Kaip tapimas tėvu paveikė Jūsų santykį su šia istorija?
F. Hambalekas: – Tai turėjo didelę įtaką. Kai tik pradėjau rašyti, į scenarijų buvau įtraukęs daug daugiau vaiko perspektyvos. Bet bėgant metams ir man pačiam tapus tėvu, vis labiau ėmiau rinktis tėvų žiūros tašką.
Galiausiai nusprendžiau visiškai atsisakyti vaiko perspektyvos – taigi žiūrovai, kaip ir filmo tėvai, bando suprasti vaiką, neturėdami galimybės susipažinti su jo mintimis. Taip, tėvystė neabejotinai pakeitė mano santykį su šia istorija.
– O dabar klausimas Juliai. Ar pati esate motina? Jei taip, kas atliekant šį vaidmenį Jums buvo sudėtingiausia?
J. Jentsch: – Taip, esu mama ir manau, kad tai man labai padėjo geriau suprasti šios šeimos emocinę dinamiką. Atpažinau daugelį situacijų ir pokalbių, nors filme jie ir yra perdėti dėl dramaturginio efekto. Vis dėlto emocinis filmo pamatas man atrodė labai tikroviškas. Sudėtingiausia scenarijaus dalis, – ir aš nenoriu nieko per daug atskleisti, – ta, kurioje vaiko atžvilgiu panaudojamas smurtas. Ta scena buvo labai sunki, ypač man kaip motinai. Be to, filme yra labai intymių ir asmeniškų momentų – tokių, kurių paprastai niekada nenorėtum, kad tavo vaikai pamatytų. Suvaidinti tas scenas buvo didelis iššūkis, nes jos – labai emocingos ir nepagražintos.
– Julia, jūsų personažas gana sudėtingas. Ar sakytumėte, kad ji netgi yra antagonistė?
J. Jentsch: – Antagonistė savo vaikui – galbūt. Jų santykiai yra labai įtempti, labai sudėtingi. Bet tam tikru atžvilgiu viskas atrodė realistiška, ypač kai vaikai pasiekia tam tikrą amžių ir pradeda atsiskirti nuo tėvų, priešintis. Nežinau... Frédéricai, ką manai? Įdomu ją vadinti „antagoniste“. Tam tikru atžvilgiu tai gali skambėti logiškai.
F. Hambalekas: – Taip, manau, kad tai tikrai įdomus klausimas. Iki šiol niekas jos taip neįvardijo, bet galime sakyti, kad ji – pasakojimo antiherojė. Jos veiksmai ne visuomet yra herojiški, ir ji tikrai priima abejotinų sprendimų.
Bet aš niekada nemačiau jos kaip antagonistės ar net antiherojės klasikine prasme. Visada ją laikiau žmogumi – kaip ir mes visi, ji daro klaidų. Ji nėra blogas žmogus, tiesiog įsivėlė į smulkius melus ir kompromisus, kuriuos visi darome, bandydami išgyventi ir pasiekti geriausių rezultatų šiame painiame pasaulyje. Aš tikrai ją suprantu.
– Jūsų filme daug juodojo humoro, tad leiskite ir man pasidalinti savo juokeliu. Man atrodo, kad šis filmas yra tarsi Yorgoso Lanthimoso ir Roy’aus Anderssono susitikimas Vokietijoje. Kaip į tai reaguotumėte?
F. Hambalekas: – (Juokiasi) Esate pirmas žmogus, kuris paminėjo Roy’ų Anderssoną, – tai puiku!
Žmonės anksčiau yra minėję Lanthimosą, ir aš suprantu šį palyginimą. Labiausiai man patinka tai, ką jie, mano nuomone, abu puikiai moka – stebėti žmonių elgesį, kaip jie juda, kalba ir reaguoja. Aš tuo taip pat labai domiuosi.
Nesakyčiau, kad yra tiesioginių panašumų, bet jūsų komentaras tikrai verčia susimąstyti. Turėsiu apie tai pagalvoti!
– Viename interviu užsiminėte apie baimę, kad Jūsų vaikai Jūsų nemėgsta. Ar šis filmas padėjo įveikti tą baimę, ar ją dar labiau sustiprino?
F. Hambalekas: – Iš dalies tai nepadidino baimės, bet, sakyčiau, padėjo man geriau suprasti, kaip elgiuosi su savo vaikais. Įdomu tai, kad net po filmo premjeros vis galvojau: „Gerai, sukūriau šį filmą – kaip dabar turėčiau gyventi savo gyvenimą?“
Ir tikrai manau, kad įvyko pokyčių. Pavyzdžiui, stengiuosi vengti vadinamųjų baltųjų melų – tų smulkių netiesų, kurias sakome, kad išvengtume konfliktų. Stengiuosi būti sąžiningesnis, atviresnis. Tad manau, kad tobulėju.
O baimė, kad mano vaikai gali manęs nemėgti... Galbūt ji niekada neišnyks. Pažiūrėsime, kas nutiks, kai jie sulauks paauglystės! Šiuo metu jie dar labai maži, ir viskas atrodo gerai.
– Julia, kadangi pati turiu mažą sūnų, noriu Jūsų paklausti kaip motina motinos – ar manote, kad visada savo vaikams turime sakyti tiesą?
J. Jentsch: – Nemanau, kad kada nors nustosiu sau kelti šį klausimą. Bet iš esmės – taip, tikiu, kad geriausia visada likti kuo arčiau tiesos, būti greta jos tiek, kiek įmanoma.
Ir visgi... yra akimirkų, – ne tik su vaikais, bet apskritai gyvenime, – kai klausiu savęs: ar kai sakome „tiesą“ neatsižvelgdami į kito žmogaus realybės suvokimą, tikrai artėjame prie tiesos? Nes tiesa visada perfiltruojama per tai, kaip kiekvienas žmogus mato pasaulį.
Tad taip, kartais manau, kad yra situacijų, kai pasakyti ne visą tiesą, ar netgi nedidelį melą, iš tiesų yra naudingiau. Žmogiškiau. Šiuo atžvilgiu tai gali labiau pasitarnauti gilesnei tiesai. Žinau, kad tai skamba šiek tiek filosofiškai, galbūt netgi painiai, bet aš tikrai tuo tikiu.
F. Hambalekas: – Būtent tai labiausiai ir mėgstu – kai viskas pasisuka filosofine linkme. Puikus atsakymas.
– Frédéricai, Marielė – dukra – yra tarsi emocinė filmo „juodoji dėžė“. Ar svarstėte galimybę suteikti jai ryškesnį balsą pasakojime?
F. Hambalekas: – Taip, geras klausimas. Pirminiame scenarijaus variante buvo daugiau jos perspektyvos. Bet galiausiai nusprendžiau to atsisakyti. Norėjau, kad žiūrovai ją matytų taip pat, kaip ir tėvai: kaip paslaptį, juodąją dėžę, kurios jie negali iki galo perskaityti ar atidaryti.
Manau, kad tai labiau atspindi realų gyvenimą – kaip būdami tėvais mes dažnai nesuprantame, kas iš tiesų vyksta mūsų vaikų galvose.
Bet taip pat visą laiką akcentavau tai, kad ji išgyvena kažką ypatingo – asmeninį brandos virsmą. Apie tai nuolat kalbėjome, kai su Laeni (Geiseler – red.) ruošėmės šiam vaidmeniui, – suvokimą, kad tai, ką ji išgyvena, yra labai tikra ir sudėtinga.
– Julia, ar nemanote, kad Jūsų personažas iš pradžių nepriima savo dukros rimtai?
J. Jentsch: – Taip, Jūs visiškai teisi. Būtent nuo to viskas ir prasideda. Nei motina, nei tėvas iš pradžių netiki savo dukra, arba bent jau nepakankamai rimtai atsižvelgia į jos jausmus ir rūpesčius.
Jie pernelyg užstrigę savo asmeniniuose gyvenimuose, pasaulėžiūrose ir problemose. Ir būtent čia prasideda konfliktas – dėl nesugebėjimo iš tikro įsiklausyti į ją.
– Ar manote, kad tokia situacija yra įprasta vokiečių ar europiečių tėvams? (Turiu omenyje tą pirmąjį momentą, kai tėvai nepriima savo vaiko rimtai.)
J. Jentsch: – Nežinau, ar tai būdinga tik europiečiams, bet tikiu, kad tai labai dažna problema. Kasdieniame gyvenime, kur nuolat turime rūpintis daugybe reikalų, tikrai sunku visada skirti pakankamai dėmesio ir susikaupimo, kai būname su savo vaikais.
Atrasti tinkamus žodžius, iš tikrųjų įsiklausyti, būti šalia – tai nėra lengva. Tam reikia pastangų. Tai yra kažkas, ką turime daryti kiekvieną dieną. Taigi manau, kad su šia situacija gali susitapatinti daugelis tėvų.
– Frédéricai, Jūsų filmo koncepcija atrodo labai šviežia. Paprastai matome istorijas apie vaikus, kurie slepia paslaptis nuo savo tėvų, bet jūs apvertėte šią dinamiką. Kurie filmai ar režisieriai, Jūsų nuomone, yra artimiausi Jūsų kūrybai?
F. Hambalekas: – Tai – sunkus klausimas. Kaip minėjau, man labai patinka stebėti, kaip žmonės elgiasi. To ieškau kine.
Kai kartą vienas filmo rėmėjų paprašė manęs nurodyti orientyrą, paminėjau Rubeno Östlundo filmą „Force Majeure“. Jame ryškiai matome, kaip elgiasi pora, patirianti spaudimą, ir man tai pasirodė įdomu. Todėl tas filmas tikrai turėjo įtakos.
Dar vienas orientyras, kalbant apie pasakojimo struktūrą, būtų Luisas Buñuelis. Jis dažnai naudojo siurrealistinius elementus, pavyzdžiui, „Keršto angele“, kuriame svečiai tiesiog negali išeiti iš kambario, ir tai niekada nepaaiškinama. Man labai patiko idėja, kad žiūrovai tiesiog turi priimti neįprastą prielaidą ir pažiūrėti, kur ji veda. Ši dvasia mane tikrai įkvėpė.
– Kaip apibūdintumėte filmo vizualinę kalbą? Ji atrodo labai klaustrofobiška – stambūs kameros planai ir nuolatinis spaudimo jausmas.
F. Hambalekas: – Kalbėdamiesi su mano operatoriumi Alexanderiu Griesseru, norėjome sukurti vizualinę kalbą, kuri būtų nejauki, naudoti objektyvą, kuris niekada neatitrauktų žvilgsnio. Norėjome, kad personažai nuolat jaustųsi stebimi, tarsi persekiojami nematomos akies. Todėl nusprendėme daugelį intymių scenų nufilmuoti naudodami ilgus objektyvus, kurie leido mums išlaikyti tam tikrą emocinį atstumą, bet tuo pat metu jaustis labai arti. Be to, dažnai į kadrą patenka pavieniai personažai – retai kada vienu metu matome daugiau nei vieną žmogų, o tai dar labiau sustiprina įkalinimo, vienatvės ir desperatiško bandymo pabėgti jausmą. Tokia buvo pagrindinė mūsų idėja.
– O ką manote apie atvirus santykius? Jūsų filme jie vaizduojami su tam tikru humoru – ar jums tai atrodo juokinga, ar rimta problema šiandieniame pasaulyje?
F. Hambalekas: – (Juokiasi) Labai geras klausimas. Kai draugai ar pažįstami kalba apie atvirus santykius, dažnai nejučia pagalvoju: „Pažiūrėsime, kuo tai baigsis.“
Teoriškai tai skamba kaip nuotykis, galbūt net romantika, bet tikrovėje viskas gali labai komplikuotis. Žinoma, nebūtinai, bet dažnai taip ir nutinka.
Man smagiau pažaisti su šia idėja humoristiškai. Tuo pat metu mano socialiniame rate žmonės tradicinę monogamiją linkę laikyti šiek tiek senamadiška ar net reakcinga. Taigi ši diskusija turi ir intelektualiąją plotmę... bet yra ir realus gyvenimas, kuris paprastai būna sudėtingesnis. Sakykime, kad man patinka tyrinėti tą teorijos ir praktikos atotrūkį.