Šiuolaikinis prancūzų klasikas Bruno Dumont’as sukūrė kažką tarp „Žvaigždžių karų“ ir „Mažojo Kenkeno“. Filmo veiksmas sukasi Šiaurės Prancūzijos darbininkų klasės miestelyje ir prasideda nuo nudistų scenos. Tuomet pasirodo pagrindinis veikėjas. Iš pirmo žvilgsnio jis paprastas traktoriaus vairuotojas, o iš tiesų – pusiau ateivis, tarnaujantis Visatos blogio pusei. Danguje sklando erdvėlaivis, panašesnis į viduramžių katedrą, Gėrio ir Blogio šalininkai kaunasi tarpusavyje šviečiančiais kardais ir dar – daugybė sekso scenų, nufilmuotų iš viršaus. „Imperija“ yra visiškai siurreali, sapną primenanti patirtis – tai, kas nutiktų viename kambaryje uždarius Davidą Lynchą ir Stanley Kubricką. Filmas buvo apdovanotas žiuri prizu „Sidabriniu lokiu“. Režisierių kalbino Natalija Serebriakova.
Ar galite papasakoti, nuo ko prasidėjo ši istorija? Kokia buvo pirminė kibirkštis, paskatinusi imtis šios beprotiškos idėjos?
Turėjau kelias idėjas vienu metu. Pirmiausia, norėjau sukurti savo debiutinio filmo „Jėzaus gyvenimas“ priešistorę. O kartu norėjau kurti kosmoso operą, bet likti Prancūzijos šiaurėje. Tada pabandžiau šias idėjas sujungti. Taip pat mane domino žanrų maišymas.
Viena vertus, įtraukti superherojus, žinomus iš amerikietiškų filmų, kita vertus, remtis antiherojais, pažįstamais iš realistiškesnio Europos kino. Noriu kelti didžiuosius klausimus apie gėrį ir blogį tiek europietiškai, tiek amerikietiškai.
Kodėl nusprendėte kurti beprotišką „Žvaigždžių karų“ versiją realistiškame gyvenime, jungti šiuos du pasaulius?
Nes pasinaudojau kai kuriais panašaus kino modeliais. Viena vertus, turime „Žvaigždžių karus“, kita vertus, 2001-ųjų S. Kubricką. Pradėjau nuo šių dviejų modelių, o tada bandžiau leistis giliau. Idėją apie priešistorę pasiėmiau iš „Žvaigždžių karų“.
Man tai pasirodė labai įdomi ir nepaprasta mintis. Pirmas „Žvaigždžių karų“ filmas, kurį pamačiau, buvo ketvirtasis.
Ar buvo didelių pokyčių darbo principuose turint tiek įspūdingų efektų? Kažkiek jų turėjote ir ankstesniuose filmuose.
Na, manau, amerikiečiai turi labai rafinuotus metodus tai pavaizduoti. Tai būna nuostabu, įspūdinga. Aš norėjau sukurti savo erdvėlaivius ir nenorėjau šaipytis iš savęs ar ironizuoti. Norėjau, kad tai irgi būtų įspūdinga. Norėjau sukurti įspūdingus kosminius laivus. Manau, kosmosas yra labai gera tema. Labai sudėtingus klausimus galime kelti labai lengvais būdais.
Filme galima atpažinti veikėjus iš ankstesnių Jūsų filmų. Kiek svarbu buvo juos įtraukti į šią istoriją?
Dariau tai tikslingai, nes, kaip minėjau, siekiau maišyti žanrus ir norėjau įtraukti komedijos elementų. Bet kosmoso žanras tinka tragedijai. Natūrali europietiška raiška prideda tam komiškumo. Man tai patinka. Man patinka jaustis lyg virtuvėje ir maišyti elementus. Tie du policininkai man yra labai juokingi ir prideda tam tikro burleskos elemento, tad vėl juos įvedžiau.
Kaip rašėte scenarijų, kuris yra nerealus ir atrodo kaip sapnas?
Iš tiesų tai yra istorija apie pasaulio ištakas. Gali atrodyti, kad veiksmas vyksta dabartyje, bet stebėdami veikėjus suprantate, kad jie yra lyg androidai – pusiau žmonės, pusiau angelai, pusiau demonai. Tai yra istorija apie pasaulį. Žmonės visada blaškosi tarp gėrio ir blogio. Tad kodėl Fredis, personažas iš „Jėzaus gyvenimo“, yra blogas? Ir kodėl mes priimame kaip savaime suprantama tai, kad esame draskomi tarp gėrio ir blogio? Šiuo klausimu nuo pat pradžių pradžios nebuvo evoliucijos. Vis dar sprendžiame šią problemą.
O meilė atsiranda Jūsų filmuose, nes ji Jums svarbi? Šiame filme taip pat daug santykių, bet yra ir meilė lyg žmogiškas instinktas. Kartais atrodo, kad tai nėra tikros emocijos.
Yra trys elementai: gėris, blogis ir meilė. Ir iš tikrųjų viskas remiasi meile. Meilė gali būti įvairių formų. Meilė kažkam, meilė kažkokiai žemei, kurią nori turėti. Tai visada yra kažkas. Visuomet yra kas nors, kas kažko nori, ir kitas, kuris sako, kad taip pat to nori. Bet meilė yra pagrindinis už to slypintis jausmas, arba instinktas.
Man įdomu, kaip dirbate stilistiškai, nes visi Jūsų įvairių žanrų filmai pasižymi vientisu, labai unikaliu stiliumi ir estetika. Ar sunku išlaikyti estetiką dirbant su aktoriais?
Tai ateina iš manęs paties. Toks yra mano žvilgsnis į pasaulį. Aš žiūriu, laukiu, stebiu, ieškau ir kaip kino kūrėjas neturiu ką pasakyti – aš tik tyrinėju. Tas pats yra su aktoriais. Aš į juos žiūriu, tyrinėju. Nesu mokslininkas, tiesiog tyrėjas kaip kino kūrėjas, o ne kažkas, kas nori perduoti žinutę. Todėl labai mėgstu dirbti su neprofesionaliais aktoriais – jie paprasti žmonės, tokie kaip mes, dalis Žemės, taigi pasaulio. Todėl man patinka filmuojant dirbti su jais. O kai dirbu su profesionalais, jiems reikia politikos ar nurodymų. Kartais jaučiuosi nejaukiai, nes negaliu jiems to suteikti.
Atpažinau filme kelis ypatingus momentus. Vienas jų – dialogas apie žmoniją. Ten ištariama frazė, kad žmogus yra balansas tarp gėrio ir blogio. Ar tikrai taip manote? Man atrodo, pasaulyje labai sunku surasti pusiausvyrą.
Labai tuo tikiu. Netikiu, kad kas nors yra tik geras ar tik blogas. Tai lyg žymeklis, judantis viena ar kita kryptimi. Taigi netikiu absoliučiu blogiu. Ir tikrai netikiu absoliučiu gėriu. Tai nuolatinis judėjimas aukštyn ir žemyn. Mes, žmonės, tokie esame. Žinome, ką daryti. Žinome, kas būtų gerai, ir niekada to nedarome. Todėl išduodame, meluojame, apgaudinėjame. Tai – dalis žmogaus prigimties. Esame dvejopi. Gėris savaime neegzistuoja. O blogis iš tiesų yra tik mažesnis gėris, ir atvirkščiai. Tai lyg diena ir naktis. Todėl jėgos, kurias matote filme, yra jėgos, kurios kaunasi mūsų viduje.
Grįžtate kurti priešistorės savo pirmajam filmui. Ar daug pasikeitė Jūsų paties perspektyvoje per visus šiuos metus?
Nelabai, nes nebuvo progreso. Visi šie moraliniai klausimai nepajudėjo į priekį. Kai kūdikis ateina į pasaulį, reikia jį mokyti, tam tikru būdu civilizuoti, nes nėra jokio progreso. Dėl to vis dar vyksta šitie karai. Ir tai labiau liūdna nei blogai. Tai tiesiog yra. Todėl kultūra ir kinas turi savo vaidmenį. Menas turi savo vaidmenį tyrinėti ir kvestionuoti žmogaus elgesį ir žmogaus sielos bėdas.
Kaip dirbate su vaikais? Iš vaiko labai sunku išgauti tokias emocijas, kokių reikia.
Gana lengva pasiekti, ko nori. Reikia pasitelkti tam tikrus triukus. Kažkas būna už kameros ir seka jo judesius, pavyzdžiui, mama. Galiausiai vaikas padaro tai, ką nori, kad jis darytų. Žinote, kad kine viskas yra melas. Meluodamas tu pasieki kažką teisingo, kažką tikro. Dėl to, kai filmuoju, darau daug skirtingų dublių – neprofesionalūs aktoriai negali daug sykių vaidinti tos pačios scenos. Montuodami galime viską sujungti.
Ar triukai, kuriuos naudojate su kūdikiu, panašūs į tuos, kuriuos naudojate su neprofesionaliais aktoriais?
Taip, viskas yra sumeluota. Tik montažinėje pasieki tam tikrą rezultatą, nors jis paremtas viskuo, kas netikra.
O kiek erdvės lieka scenarijuje? Kaip jis keičiasi procese? Kai pradėjote galvoti apie filmą, ar scenarijus buvo toks pat, kokį matome po visų šių procesų?
Aš esu scenarijaus autorius, bet nesu prie jo stipriai prisirišęs. Man svarbiausia, kaip aktoriai jį interpretuoja. Kai neprofesionalas daro ką nors kito, nei buvo parašyta, tai labai vertinga, nes į scenarijų įneša tiesos, kurios jame prieš tai gal nebuvo. Nedideli nuokrypiai problemų man nekelia. Scenarijus yra tik tam, kad turėtume pagrindą, o su juo jau galima daryti ir ką nors kito.
Kiek truko filmavimas ir kur filmavote? Atpažinau panašius peizažus kituose Jūsų filmuose.
Visada filmuoju toje pačioje vietoje – netoli nuo ten, kur gyvenu. Tai vieta, kurią gerai žinau. Man patinka ją vis iš naujo tyrinėti. Ir ko man važiuoti filmuoti kitur, jei jau radau tam tobulą vietą? Nors kitas mano filmas bus filmuojamas jau kitur.
Montuojant su tokia vieta jau galima sukurti kažką kito. Filmavome du mėnesius 2022-ųjų vasarą. Visos scenos buvo nufilmuotos Prancūzijos šiaurėje. Tuomet rudenį važiavome į Italiją filmuoti visų scenų su Fabrice’u Luchini. Po to labai daug laiko, iki žiemos, kūrėme specialiuosius efektus.
Režisierių kalbino Natalija Serebriakova.