- Sako
- žudykis, jei nori, bet nerašinėk apie tai.
Keturių kartų šeimos nariai gyvena kas sau. Kiekvienas užsisklendęs savame pasaulyje, nutolęs nuo artimųjų. Kalbėtis ir klausytis nėra prasmės ar noro, susitikti – prievolė. Liguistą tylą šeimoje pertraukia 83-ejų Konrado laiškas. Jis praneša nusprendęs nusižudyti. Vienintelis uošvio norą supranta vienturtės dukros vyras. Visi kiti rūpinasi savais gyvenimais ir šlyjančiais santykiais, o nuovokios proanūkės tyliai išgyvena suaugusiųjų dramas. Galiausiai, dėl Konrado valios susirinkus visai šeimai, namus apima nuojauta, kad čia, miškų apsuptame Volfsbergene, senolio poelgis pažadino juos iš stingulio. Režisierė Nanouk Leopold šių žmonių istorijas pasakoja savitu elegantišku stiliumi. Punktyru sudėliotuose kasdienybės fragmentuose erdvės, šviesa, garsai ir jų kontrastai susilieja ir tampa ne mažiau svarbūs nei subtili aktorių vaidyba. ,,Aš nenoriu moralizuoti. Filmavimo kamera čia neatlieka teisėjos vaidmens. Atvirkščiai, ji išlaiko atstumą, palikdama vietos žiūrovų apmąstymams. Kiekvienoje scenoje prasmingai išdėstydama elementus, susitelkiu į personažų veiksmus ir leidžiu jiems patiems kalbėti už save. Manau, kad istoriją galima papasakoti per smulkias kasdienes detales,“ – sako režisierė Nanouk Leopold.
