- Esu čia, dabar, su tavimi. Ko dar gali reikėti?
Šarlotei puikiai klojasi gydytojos karjera. Ji myli savo vyrą Maksą ir sūnų Benžaminą. Tačiau galingos ir nesąmoningos traukos verčiama, ji atsirenka atgrasesnės išvaizdos pacientus, su kuriais mylisi slapčia nuomojamame bute. Jos akys klausia ir tiria – čia jos vienos pasaulis. Paslaptis išaiškėja, Šarlotė netenka darbo, šeimos gyvenimas griūva. Nors jiedu lieka kartu ir apsigyvena kitame pasaulio krašte, gyvenimas į senas vėžes nebegrįžta. Šarlotė kažko ilgisi, o Maksą kankina jausmas, kad nepažįsta mylimos moters. Lėti, į erdves ir veidus įsisiurbiantys kadrai palieka daug erdvės žiūrovo akims ir mintims, o pasakojimo elipsės leidžia patiems spręsti, kokią vidinę moters istoriją pasakoja iškalbingi herojės žvilgsniai. „Luiso Bunuelio „Dienos gražuolė“ buvo vienas iš šio filmo įkvėpimo šaltinių. Žiūrėjau jį šešiolikos. Jame kalbame apie moterį ir jos seksualumą. Catherine Deneuve pabunda lovoje, veide – pasitenkinimo žvilgsnis, ir ji taria tarnaitei: „Tu neįsivaizduoji“. Man atsivėrė akys – moteris gali taip sakyti. Aš nenoriu aiškinti, kaip suprasti mano filmus. Noriu, kad jūs žiūrėdami nuspręstumėte, ką matote, kas vyksta, kas svarbu,“ – pasakoja režisierė Nanouk Leopold.
