1969-ųjų Čekoslovakijoje gimusi viltis gyventi nepriklausomai nuo Sovietų Sąjungos žlunga. Numalšinus Prahos pavasarį visuomenė tik dar labiau susiskaido. Šnipas gali būti bet kas: kaimynas, viršininkas ir net dešimt metų pažįstamas kolega. Visa Čekoslovakija įbauginta.1970-ųjų pradžioje Prahos centre susidegina studentas Janas Palachas. Jo krepšyje randamas laiškas, kuriame reikalaujama, kad okupantai išsinešdintų, kitaip kas penkias dienas gatvėse atsiras po naują „deglą“. Advokatė Dagmar sutinka atstovauti susideginusio jaunuolio šeimai teisme prieš sovietų pareigūnus. Nepaisydama nei grasinimų, nei draugų perspėjimų, moteris ryžtasi sakyti tiesą. Teismo salėje prasideda karas. Karas, kuriame tiesa nesvarbi. Karas, kurio nugalėtoją visi žino nuo pat pradžių.„Tai buvo visuomenė su žlugusiomis viltimis – išsibarsčiusi, nevieninga, persismelkusi baime. Ji pasidavė. Aš ten buvau, ši patirtis paliko gilų pėdsaką manyje. Supratau tiesą apie sociumo stiprybę, apie tai, kaip ir kiek žmonės gali kovoti ir kada jie pasiduoda“, – sako režisierė Agnieszka Holland.
