Protėjiškasis argentiniečių režisierius Lisandro Alonso vėl meta iššūkį žiūrovams savo naujausiu įstabiu, paslaptingu, chameleoniškai formas keičiančiu filmu. „Eurekos“ naratyvas nusitiesia per tris iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusias istorijas, kurių vaizduojamų laikotarpių ir poetikos skirtumai netruks išmušti iš vėžių. Ir visgi bendro vardiklio čia esama: kiekviename filmo segmente tarsi veidrodyje savaip atsispindi kolonijinio smurto šmėkla. Tai išskirtine autorine vizija grįsta estetinė patirtis, būtinai apdovanosianti kantriausiuosius.
