Filmo, kurio niekada nebus, anonsas: „Lėkšti karai“

Sunku vienareikšmiškai apibūdinti naujausią – ir paskutinį – didžiojo prancūzų kino revoliucionieriaus filmą. Vieniems tai bus pretenzingų skaidrių kratinys. Kitiems – filosofinis traktatas. Tačiau, regis, visiems galiausiai teks pripažinti, kad tai grynas kinas, jaunatviškas, agresyvus ir atkakliai kviečiantis mąstyti. Jeanas-Lucas Godard’as dažnai paversdavo savo filmų aprašymus estetiniais manifestais. Jo naujausias trumpametražis filmas tęsia šią tradiciją. Režisierius palydėjo jį šiuo tekstu: „Atsisakyti milijardų abėcėlinių diktatų, kad nepaliaujamos būtinos ir tikros kalbos metamorfozės bei metaforos taptų laisvos per grįžimą į praeities filmavimo vietas, bet ir nepametant iš akių šių laikų.“