Benamiai Paskalis ir Džiuzepė uždarbiauja blizgindami batus. Jų skurdžiai buičiai pokario Italijoje vilties teikia vaikystės nekaltybė ir grožis, o gatvėmis aidintys jų šūksniai „Šiušia!“, kviečiantys pro šalį skubančius miestiečius atkišti savo batus, leidžia svajoti apie šviesesnes dienas. Nusprendę įsigyti arklį, vaikai įvykdo nusikaltimą, už kurį atsiduria už grotų, o jų ankstyvas susidūrimas su brutaliu suaugusiųjų pasauliu atskleidžia žmogiškųjų santykių trapumą ir aplinkos žiaurumą, sklidiną abejingumo likimo apleistiesiems. Režisierius jautriai stebi dūžtančias pagrindinių veikėjų pastangas išlikti rūsčioje tikrovėje, perteikdamas ne tik jų tragizmą, bet ir mėgindamas suprasti jį supančią aplinką.
