Mes laikomės kurso. Esame vidury vandenyno. Vis dar nežinome, kur plaukiame. Tik judam ir judam.
Krovininis laivas kerta vandenyną. Hipnotizuojantis jo judėjimo ritmas atkartoja pastovų judėjimą mechanizmų, virškinančių jo vairuotojus: jūreivių judesių beveik nesimato už mechaniško ir beasmenio XXI a. pulsavimo. Galbūt tai tiesiog dreifuojantis laivas, o galbūt – paskutinis iš mechaninės rūšies atstovų, vis dar veikiantis ir nesustabdomas. Nepaisant ilgų lėtų planų ir beveik visiško dialogų nebuvimo, filmas „Lėtai pirmyn“ yra vienas ryškiausių kinematografinių įvykių, kuriuos galima patirti kino salėje.
