- Ponai, kautis reikia už laisvę, o ne dešros kąsnį!
1991-ųjų Leningrado gatvėse – minios žmonių. Greitai šis miestas vėl taps Sankt Peterburgu. Maskvoje inicijuojamas perversmas, o televizija rodo baletą. Valstybės institucijose vis dar iškeltos raudonos Sovietų Sąjungos vėliavos, tačiau gatvėse jau plevėsuoja balta, mėlyna ir raudona. Rusija vieninga, kaip niekada anksčiau. Nespalvotuose archyviniuose kadruose nematyti nė vieno paskiro žmogaus, tik sambūriai, grupės, minios, tauta – susieti vilties, jog gims nauja politinė santvarka.„Mitai, kuriais apipinti 1991-ųjų įvykiai, užgožia tikrus faktus. Todėl tik dabar, praėjus 25 metams, atsiriboję nuo klaidingų teorijų, propagandos ir įvairių spekuliacijų, galime pažvelgti į tą rugpjūtį kitomis akimis ir vertinti viską šiuolaikiniame kontekste. Mane labiausiai domina ne politikai, o paprasti to meto Leningrado gyventojai“, – sako režisierius Sergejus Loznica.
