- Be galo apsidžiaugiau, kai Raudonojo kryžiaus darbuotojas pranešė, kad Kopenhagoje mus apgyvendins laive. Sveiki atvykę į „Flotel Europa“! „Kaip gražiai vadinasi mano laivas“, - sumurmėjau po nosimi.
1992 m. dvylikametis Vladimiras zuja po Kopenhagoje prisišvartavusį laivą „Flotel Europa“. Jo ankštos, belangės kajutės teikia prieglobstį 1000 žmonių iš karo alinamos Bosnijos ir Hercegovinos: tarp plieninių konstrukcijų ruošiamos pamokos, džiaustomi skalbiniai, pliekiamasi dėl pirmosios meilės, nesitraukiama nuo televizoriaus ekrano, ginčijamasi dėl politinių pažiūrų. Besikeičiantys vaizdai virsta videolaiškais tikruosiuose namuose likusiems artimiesiems, vaiko akimis atvirai ir jautriai pasakojančiais apie nežinios persmelktą kasdienybę ir nesantaiką tarp kitados taikiai sugyvenusių tautų bei tikėjimų. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, jie tampa intymiu praeitį apmąstančio režisieriaus prisiminimų dienoraščiu.„Kurdamas šį filmą, iš naujo išgyvenau tą laiką, kai buvau dvylikametis paauglys, bandantis rasti savo vietą šiame pasaulyje ir gyventi normalų gyvenimą karo pabėgėlių laive, nepaisydamas aplink vyraujančio chaoso. Žiūrėdamas filmuotą medžiagą, sugebėjau pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies ir, matydamas visumą, negailestingą ir tikrą grožį, verkiau ir juokiausi vienu metu“, – sako režisierius Vladimiras Tomicas.
