Trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“ – vertas dėmesio įvykis Europos šalių kino forume „Scanorama“. Šiemet programoje tarp daugiau nei dvidešimties skirtingų istorijų slypi, kaip apibūdino režisierius Paulas Hirschas, lengvai keista komedija „Gerų atostogų!“ – subtili, prajuokinanti skubančios visuomenės satyra.
Regis, likimas irgi streikavo prieš skubėjimą susitikti šiam interviu. Režisieriaus užimtumas, nukeltas skrydis bei klaidinantys žemėlapiai – atrodė, kad kartojamas „Scanoramos“ festivalyje rodomo Quentino Dupieux filmo „Daaaaaali!“ siužetas. Tačiau išmokus pamoką, jog dalykų kartais nepaskubinsi, susitikimas įvyko.
– Nuo pirmųjų sekundžių justi filmo pasaulio absurdas ir jame galiojanti būtinybė išnaudoti kiekvieną atostogų sekundę. Jei yra visuomenės atspindys, apie kokias jos temas ir problemas filmas kalba?
– Filmo scenaristas Gabrielis Baxas neketino rašyti politiškai angažuoto scenarijaus. Tačiau žinoma, kuo ilgiau apie tai mąstai, tuo politiškiau viskas atrodo. Tiek Gabrielis, tiek aš nemėgstame masinio turizmo ir vartojimo kultūros, tad „Gerų atostogų!“ galėtų būti vadinamas antituristiniu filmu. Bet iš esmės šis filmas – mažytis streikas prieš skubėjimą. Atostogos yra laikas, skirtas tau, todėl nėra reikalo per jas skubėti.
– Apie šias temas galima kalbėti ir labai rimtai. Kodėl pasirinkai žvelgti per lengvai komiško, absurdiško žanro prizmę?
– Tai daugiau atsirado dėka Gabrielio Baxo, jis mėgsta komedijos žanrą. Tačiau man, kaip režisieriui, lengvas filmo keistumas tartum atrišo rankas. Kitaip, nei filmuojant realizmą, čia idėjas galėjau išreikšti laisvesne forma. Kad ir tuo pačiu laikrodžiu su vardais vietoj valandų – rodyklei sustojus prie vardo, skambantis žadintuvas žmogui praneša apie prasidėjusias atostogas.
Nemažai filmo detalių įkvėpė lokacija, kurioje filmavome. Tai Paryžiaus priemiestyje esanti menininkų-amatininkų rezidencija, kurioje sutikome žmonių, savo veikla įkvėpusių kurti filmo veikėjus. Tad „Gerų atostogų!“ nėra fantastinis filmas – viskas tikra, tik su šiek tiek absurdo.
– Visi atostogų išėję žmonės filme skuba į mistišką traukinį. Kur jis veža ir aš išvis kur nors nuveža?
– Traukinio tikslas – miglotas. Jis labiau simbolizuoja kelionę pirmyn ir grįžimą atgal. Užtai žmonės taip į jį skuba – praleidus traukinį praleisi ir atostogas. Primena posakį „train of thoughts“ (liet. „minčių traukinys“), reiškiantį vieną paskui kitą sekančią ir kažkur vedančią mintį. Vieną praleisi – nieko nebesuprasi.
Tiesa, viena pagrindinių filmo herojų, praleidusi traukinį lyg ir supranta šį tą daugiau. Pabaigoje ji pastato miniatiūrinį jo prototipą – jis tiesiog važiuoja ratu.
– Tai tavo debiutinis trumpametražis filmas. Kas kuriant jį buvo didžiausias iššūkis?
– Aktorių režisavimas iš pradžių atrodė sunkiausia dalis. Iki tol kinas man buvo pažįstamas labiau iš techninės pusės – kameros darbas, garso įrašymas, apšvietimas. Todėl darbo su aktoriais net bijojau. Laimei, dauguma jų buvo tokie profesionalūs, kad man nereikėjo vargti. Su pagrindiniais aktoriais užteko vos vieną kartą rimtai aptarti scenarijų, kad atrastume personažus ir jų pokyčio arką. Prie jos buvo derinami net kostiumai – pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Marcelis filmo pradžioje dėvi mechaniko kombinezoną, kurį filmo eigoje vis labiau nusirengia, kol galiausiai lieka su paprastais lengvais drabužiais.
Iš tikrųjų, galbūt nelengva buvo dirbti su neprofesionaliais aktoriais, vaidinančiais mažesnius vaidmenis. Na, tiksliau su vienu iš jų. Sunku išsamiai ir giliai pasakyti, kaip vaidinti epizodinį vaidmenį, o prieš kamerą ne visiems lengva išlikti natūraliems.
– Kalbant apie aktorius – atkreipiau dėmesį į savitą žanrinę aktorių vaidybą.
– Manau, scenarijus buvo toks išbaigtas, kad jau jame buvo tas švelnus keistumas, būdingas veikėjų elgesiui. Nepamenu, kad aktoriams būčiau turėjęs tai papildomai aiškinti. Jie, regis, taip gerai suprato, kaip turi vaidinti, kad net pateikė improvizacijų. Jų nesitikėjau, bet jos labai tiko.
– Tarp lietuvių režisierių, ypač jaunųjų, vyrauja tendencija patiems rašyti scenarijų savo filmams. Tačiau tavo pavardės prie scenarijaus autorių nėra.
– Prancūzijoje ši tendencija irgi egzistuoja. Tam turbūt padarė įtaką 6 deš. „Naujoji banga“, atmetusi kino tradicijas ir paskatinusi daug teigiamų lūžių. Tačiau dabar poreikis kalbėti kuo intymiau ir tik apie savo patirtį pats tampa šiek tiek dogma. Žinoma, gerbiu režisierių norą pasakoti savo istoriją jaučiant, kad niekas kitas jos geriau papasakoti negali. Bet šiuo metu pats to nejaučiu.
Kalbant apie mus su Gabrieliu, turbūt jo dėka tapau režisieriumi. Susipažinom man atvykus studijuoti į Paryžių, kai dar svajojau apie montažo režisieriaus profesiją. Gavę užduočių universitete pradėjome bendradarbiauti. Galiausiai paklausiau Gabrielio – gal turi ką nors parašęs? Jis neturėjo ambicijos režisuoti, o aš nejaučiau poreikio rašyti. Man patiko jo scenarijus – nors turėjau pasiūlymų, jaučiau, kad jis man artimas.
– Atrodo, kad judu su scenaristu, kuris, kaip suprantu, buvo ir filmo operatorius, esate gera komanda. Ar turite kūrybinių planų ateičiai?
– Dirbdamas su Gabrieliu jaučiuosi gerai. Tiesa, šiuo metu dirbu su kitu scenaristu, su kuriuo susipažinau per rekomendacijas. Kaip nėra lengva surasti režisierių, kuris nerašo, taip nelengva rasti ir scenaristą, kuris nerežisuoja.
Kalbino Kristina Abromaitytė
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.