Dvidešimt aštuonerių Eugenas paleidžiamas iš kalėjimo, kuriame praleido dešimt metų už tai, kad sukėlė netyčinę jaunesniojo brolio mirtį. Šią tragišką nelaimę lėmė ir jo paties trauma, užaugus be tėvų. Likęs tik su nuo jo atsiribojusiu tėvu ir vaikystės draugais iš vaikų globos namų Stina ir Riko, Eugenas viliasi susitaikyti su gyvenimu ir judėti pirmyn. Tačiau neužgijusios praeities žaizdos vėl skatina jį elgtis destruktyviai. Šioje tikroje, nesuvaidintoje dramoje gyvenimas klostosi nenuspėjamai, o veikėjai susiduria su netikėtomis savo veiksmų pasekmėmis. Jie stengiasi įveikti atotrūkį tarp ilgesio ir meilės, kuria nepajėgia pasidalyti.
