Ukrainos žiemos peizažų melancholijos sklidinas filmas „Stepnė“ pasakoja apie Anatolijų, grįžtantį namo rūpintis mirštančia motina. Kurį laiką jo monotonišką kasdienybę užpildo tik vaikystės namų buities tvarkymas, reti motinos sąmonės prašviesėjimai ir nesėkmingi mėginimai prisiskambinti broliui, kuris taip pat turėjo atvykti, bet kažkur užtruko. Pamažu Anatolijus įsisuka į Stepnės kaimo bendruomenės ritualus ir naujai atranda bendrumą su kažkada mylėta moterimi. Kai prieš mirdama motina prasitaria apie kažkur užkastą lobį, paaiškėja, kad laidotuvėmis Anatolijaus viešnagė nesibaigs.
Debiutiniam filmui neįprasta autentika alsuojanti „Stepnė“ yra elegiškas pasakojimas apie netektį, išsiskyrimą ir nesusikalbėjimą, bet taip pat apie pragarą patyrusių žmonių sugebėjimą gyventi toliau.
