Per pastaruosius 250 metų stambioji pramonė vis intensyviau naudoja gamtos išteklius savo reikmėms, o pagrindiniu miškų žemėlapių sudarymo proceso tikslu padaro žemės ir medžių pavertimą žaliavomis. Režisierė ir menininkė Pia Rönicke ryžtasi atlikti priešingą judesį: miško „išžemėlapinimą“ ir modernaus žvilgsnio, kuriame žmogus visada yra natūralus visko centras, decentralizaciją. Įkvėpta biologės Suzannes Simard tinklo topologijos sampratos, savo nelinijiniame tarpdisciplininiame filme ji tyrinėja žmogišką ir nežmogišką poveikį Šiaurės miškams nuo pačios jų formavimosi pradžios. Pagal jos to paties pavadinimo instaliaciją sukurtame filme šiaurės miškų istorijos, antropologiniai tyrimai, istorinė archyvinė medžiaga ir faktinės žinios su asmeniniais interviu susilieja su kinematografiniais paties miško laiko, gyvenimo ir irimo vaizdais.
Akademiškai šaltas ir sykiu įkvepiančiai poetiškas filmas atidžiai fiksuoja militaristinę, kolonijinę ir rasistinę mūsų santykio su gamta istoriją, siekdamas atgaivinti pasitikėjimą mūsų sugebėjimais suabejoti vartotojiškumu, apsaugoti tai, ką turime, ir atgaivinti bendruomeniškesnį gyvenimo būdą.
