Elai sudėtinga priskirti vieną etiketę. Ji yra gabi menininkė, paskendusi cigarečių dūmų debesyse, stipri moteris, kovojanti su vidiniais demonais, tačiau sykiu ir trapi būtybė, besiilginti motiniškos meilės. Ieškodama užuovėjos nuo vėlyvojo sovietmečio egzistencinio nuobodulio, ji dainuoja grupėje, sukasi nesibaigiančių vakarėlių sūkuryje ir ieško savo, individualios ir autentiškos, laimės formulės. „Imago“ – tai postpanko ritmų lydimas jaunos maištingos moters portretas, kartu šelmiška ekskursija po 9-ojo dešimtmečio Baltijos trejybės (Gdansko, Gdynios ir Sopoto) muzikinę sceną.
