Rudeniškai atšiaurus ir paslaptingas Joannos Hogg filmas prasideda tirštame, grėsmingame rūke. Pro jį automobiliu braunasi Džulija ir jos pagyvenusi motina (abi sukurtos žiūrovų numylėtinės Tildos Swinton), medžių apsuptu keliu vykstančios į seną viešbutį. Šiame name praėjo Džulijos motinos vaikystė, ir ji visada norėjo vėl jame apsilankyti. O Džulijai tai puiki proga sužinoti detalių apie motinos praeitį, kad ilgainiui sukurtų apie ją filmą. Tačiau vos peržengus slenkstį viskas ima klostytis ne taip, kaip suplanuota.
Elegantiškai nufilmuotas 35 mm juosta, sklidinas melancholiškos muzikos, skrodžiamas ūžiančio vėjo ir persmelktas amžiams dingusios praeities ilgesio filmas „Amžinoji dukra“ yra meistriškai atlikta stilizacija, išradingai (ir dažnai šmaikščiai!) žaidžianti vaiduoklių istorijų klišėmis, kad autentiškai prabiltų apie amžinus dalykus.
