XIX a. pabaiga. Vasaros diena Dzūkijos gamtos apsuptyje. Artinasi audra. Vešlūs miškai ir krūmynai knibžda paslapčių. Dvaro šeimininkas, susižavėjęs naujausia tų dienų fotografijos mada, žiūrinėja stereoskopines nuotraukas. Kitame kambaryje tarnaitė jo dukrai pasakoja apie raganas ir laumes. Tuo metu du muzikantai, keliaudami į kaimo susiėjimą, ima nebeskirti, kur realybė, o kur fantazija. Atėję jie vietoj linksmybių įtraukiami į pomirtinių vestuvių ritualą.
XIX a. pabaigoje galima užčiuopti „svieto pabaigos nuojautą“ ir kintančią pasaulėjautą. Politiniai virsmai ir technologinės naujovės skverbėsi į bendruomenes, vis dar turinčias glaudų ryšį su aplinka, gamta ir sava mitologija. Video ir instaliacijų menininkas bei kino režisierius Deimantas Narkevičius, tyrinėdamas istoriją iš šių dienų perspektyvos, sutelkia dėmesį į ano laiko žmonių jausenas ir vaizduotę. Pirmajame lietuviškame ilgo metro 3D filme jis jungia istorinius faktus, folklorinius pasakojimus, ritualus ir gilų gamtos pajautimą į psichodelišką pasaką apie laikus, kurie nulėmė dabartinį pasaulį. Gerai pažįstama Lietuvos gamta atgyja stereoskopiniu formatu su vaizduotę žadinančiu Mišos Skalskio garso takeliu. Archajiška pasaulėjauta čia egzistuoja šalia naujų technologijų. O kas, jei tas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys nebūtų nusilpęs? Galbūt dabar gyventume daug darnesniame pasaulyje?
