Šio filmo fabulos, siužeto perpasakoti negalima, nes tai paprasčiausiai neegzistuoja. Medžiagą į skirtingas dalis dalija trys paantraštės: „Suartėjimas“, „Erdvių atsidarymas“ bei „Išlaužytos giesmės“. Praktiškai tai – bene kiekvieno žmogaus egzistavimo, būties vientisumo schema. Šiuo atveju ji dramatiškesnė, nes filmo autoriai turi galvoje konkrečią figūrą – XVIII-XIX amžių lietuvių dvasininką Antaną Drazdauską, rašiusį eiles Strazdo, Strazdelio slapyvardžiais. Gyvensena Strazdas pritapo prie baudžiauninkų. Bet tai nėra primygtinė nuoroda, ekrane kalbama (rečituojama, šokama, dainuojama) pirmiausiai apie bet kokį vyro ir moters suartėjimą, kuriam laikui „atveriantį erdves“, apie kiekvieno kovą su blogiu, nesusitaikymo atveju (ir kitais taip pat) nešančią mirtį. Gražus ezoterinis reginys, kuriame kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus muzika yra lygiateisė filmo autorė. Filmas sukurtas , laisvai interpretuojant Sigito Gedos poemos „Strazdas“ motyvus.