„- Pameni, kaip mane vadino kalėjime? Gudruoliu Ahmedu.
- Jie čia sarkastiškai, tu paskutinis idiotas.“
Maroko dykumoje plėšikas spėja užkast pinigų krepšį prieš pat policijai jį susemiant ir patupdant į kalėjimą. Jam sėdint cypėj, jo užkastą lobį dievoti vietos žmogeliai palaiko nežinomo šventojo kapu, ten ne tik pastato mauzoliejų, bet įkuria ir kaimelį. Nuostabiuose peizažuose vyksta sena kaip pasaulis kova tarp gėrio ir blogio, tik čia ji be galo komiška: išėjęs į laisvę plėšikas nori atgaut pinigus, bet tai reikštų pakenkti vienas už kitą mielesniems ir juokingesniems kaimelio gyventojams. Ar pavyks rasti sprendimą, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys liktų sveikos?
