„Noriu tau pasakyti, mama. Pažvelgiau į tave baltaodžio akims. Mama, tu nusipelnei savo karo.“
Lesoto gatvėse žmonės stebi moterį, nešančią ant nugaros kryžių. Jį žvelgia į jų akis, į mistinius šalies kraštovaizdžius ir avių bandas. Užkadrinis balsas transformuoja poetinių vaizdų srautą į kino audinį. Šioje esė režisierius kuria gedulo kronikas, kurios iš asmeninio atsisveikinimo su motina virsta politiniu atsiribojimu nuo gimtinės.
