– Ta baimė didesnė už mane patį.
– Johanai, ar išsigandai mirties?
Marijana ir Johanas susitinka po trisdešimt metų. Jie aplaužyti gyvenimo, bet vis dar jaunatviškai švelnūs vienas kitam. Jausmų tėkmė nurimusi, o iš praeities ataidi tik prisiminimai. Aistros dabar verda jų vaikų ir anūkų istorijose. Henrikas, Johano sūnus iš kitos santuokos, su dukra Karina gyvena netoliese. Tėvas ir sūnus artimi nebuvo. Galbūt todėl Henrikas taip beprotiškai, net liguistai myli savo dukrą. O gal joje regi nepaprastai mylėtą žmoną? Jis atsidavęs moko Kariną griežti violončele ir planuoja jos ateitį, bet ši veržiasi iš tėvo gniaužtų. Marijana ir Johanas stebi beribę meilę, kurios jų vaikams tikriausiai pristigo. Galbūt dar yra šiek tiek laiko klaidoms ištaisyti?
