Savo dienas Pepa leidžia gerdamas, apvogdamas kokį tuščią vasarnamį ir toliau gerdamas. Vieną dieną, pasiklydęs miškuose tarp grobio pilnų namų, jis randa kamerą. Joje – juosta, kurioje užfiksuota, kaip jauna pora randa paslėptą lobį, bet spėję tik kelis kartus sušukti „Jis valgo mano koją!“ kažkur prapuola jo taip ir nepasiėmę. Pepa apsilaižo lūpas – degtinė, kurią nupirktų tokie turtai, visiškai verta rizikos.
