- Tai kieno ši žemė?
- Ši žemė yra Kūrėjo.
Pavasarį Ingurio upėje potvynis sunešė mažą salą. Konfliktų draskomame Abchazijos ir Gruzijos pasienyje vienintelė neturtingo valstiečio atgaiva – derlingos žemės lopinėlis. Su savo paaugle anūke jis čia įsitaiso mažą namelį ir pradeda auginti kukurūzus. Laikas kukurūzų saloje takus. Pavasarį nebyliai keičia vasara, o vasarą – ruduo. Bręsta ne tik kukurūzų daigai, bet ir valstiečio anūkė, patirianti pirmuosius paaugliškus virsmus. O rudens potvynis ir netylantys kariaujančių pusių šūviai gali sugirauti tai, kas buvo taip rūpestingai puoselėta.Šį filmą Gruzija pristato „Oskarams“.„Abchazija užima ypatingą vietą mano prisiminimuose – čia su draugais leisdavome vasaras ant Juodosios jūros kranto. Tai buvo nuostabus laikas. Tačiau vieną 1992-ųjų rugpjūčio dieną vietinis su pistoletu rankoje liepė mums palikti jų žemę, nes esame gruzinai. „Prasidėjo karas“, – įspėjo jis. 250 tūkst. etninių gruzinų, gyvenančių Abchazijoje, buvo priversti palikti savo namus ir daugybė jų liko įkalinti amžiams. Ir viskas dėl didžiosios mūsų kaimynės“, – sako režisierius Georgijus Ovašvilis.
