,,- Viską, ką kada nors pamatysiu ir pajausiu, perduosiu savo vaikams."
Sekmadienis. Ankstyvo ryto tyloje, prie saulės nutvieksto ežero, prasideda tėvo ir sūnaus pokalbis. Jie susitinka po išsiskyrimo, lėtai, drovėdamiesi įveikia tvyrantį nejaukumą. Judviejų kalbėjime daug liūdesio, ilgesio, drauge ir džiaugsmo, švelnumo, noro pažinti. Bandydami atsigriebti už prarastą laiką jie leidžiasi gilyn į vienas kito minčių pasaulius. Lyriškas, ramybe dvelkiantis pasakojimas baigiamas kontrastingu dokumentikos intarpu. Pirmadienis, visu savo sunkumu užgriūva gyvenimo banalybė. Slovėnijos Prekmurjė regione suaugusiuosius slegia rūpesčiai dėl nedarbo, jie baiminasi dėl vaikų ateities. Režisieriaus žodžiais tariant, tegu šis filmas būna poezija, tegu tylūs motorai suka jo istoriją. „Filme matomos mano vaikystės vietovės, kurios po ilgo laiko be jokios priežasties labai ryškiai grįžo į mano mintis. Kaip pyragaičio su arbata skonis Marceliui Proustui, tie vaizdai atvėrė man praeitį. Nors istorija atėjo ne iš mano gyvenimo, vis dėlto ji kilo iš mano širdies. Kalba yra vieta, kurioje praleidi daugiausia laiko. Kalba, ypač tyloje, tampa tarsi rojumi, o kartais – erdve, kurioje susikuri naują pasaulį, naują gyvenimą,“ – sako režisierius Vlado Škafaras.