- Šiandien kartu su daiktais išsiunčiau tau 43
- ią laišką. Pradedu 44
- ą. Kas žino, kiek jų dar bus?
Kaip išmatuoti laukimą – valandomis, dienomis, laiškais, žingsniais? Autobiografiniame, režisieriaus atsiminimais ir išlikusia jo tėvų korespondencija paremtame filme prasideda ir baigiasi viena Vaseko ir jo mamos diena. Čekoslovakijoje ankstyvas 1987 metų pavasaris, šeimos vyras nuo totalitarinės santvarkos pabėgęs į Angliją. Moteris išsiskyrimo laiką gyvena bandydama gauti leidimą išvykti pas jį ir popieriuje su juo dalindamasi dienos įvykiais ir mintimis. Tėvo išsiilgęs berniukas tądien lydėdamas mamą žygyje pas biurokratus stebi daiktus, koridorius, gatves, uždaras duris, už kurių sprendžiami likimai. Jo žvilgsnin pakliūvančios detalės, prislopinti šnabždesiai, skubriais žingsniais aidintys koridoriai įtaigiai perteikia ano suvaržyto laikmečio atmosferą. „80 laiškų“ - tai filmas apie mane ir mamą, kai tėtis nuo totalitarinio režimo pabėgo į Vakarus. Filmo veiksmas trunka vieną dieną. Labai gerai atsimenu ją. Mamą, judančią kaip užprogramuota mašina, pasiryžusią kovoti su komunistų biurokratija, genamą vienintelio siekio – išvažiuoti pas tėtį. Filmas intymus, sukurtas kukliomis priemonėmis. Norėjau savo paties istoriją papasakoti drąsiai ir manau filmas išėjo originalus. Siekiau trupučio tylos šiuolaikiniame šlykštumą, triukšmą ir neskoningus efektus garbinančiame pasaulyje. Nenoriu traukti dėmesio šokiruodamas. Filme norėjau parodyti žmogų, kuris yra mylimas, perteikti jo liūdesį – baltą, tylų ir ramų, kaip mano filmas. Ir nesibaigiantį. Norėjau sukurti filmą apie tai, kas egzistuoja savaime, apie tai, kas yra labai subtilu. Nenorėjau vaidybos grįsti psichologizmu ar aktorinio meistriškumo metodais. Ieškojau paprasčiausių dalykų – žvilgsnio, liūdesio, laimės. Manau, neprofesionalių aktorių vaidyba filmui suteikė asmeniškumo“, sakė Václavas Kadrnka.
