,,- Judam, kol gyvi. Jei mes dar gyvi."
1986 metų balandžio 26 diena. Žmonės pramogauja, dirba kasdienius darbus, švenčia vestuves, gatvėse žaidžia vaikai. Pripetės mieste – eilinis šeštadienis. Greta veikiančioje Černobylio atominėje elektrinėje sprogo reaktorius, tačiau valdžia tyli. Radiacija ore žudanti. Valerijus Kabušas, elektrinės instruktorius ir ištikimas partijos narys, savo akimis regėjo katastrofos vietą ir viršenybės paniką. Jis supranta, kad likti mieste reiškia pasmerkti save mirčiai. Su savim jis nori išsivežti ir Verą, merginą iš grupės, kurioje pats grojo kelerius metus. Pasas pamestas, bėgant į stotį nulūžta kulniukas, traukinys nuvažiuoja. Jiedu lieka įkalinti mieste. Muzika vestuvėms užsakyta – Vera privalo dainuoti, grupės vaikinai – groti. Virš miesto tvyrant neregimai grėsmei vyksta makabriška puota. „Jau seniai norėjau sukurti „filmą metaforą“ apie Černobylio katastrofą. Ne dokumentinį, ne „blokbasterį“, ne filmą apie tai, kaip kažkas nuspaudė ne tą mygtuką... Mane labiausiai domino klausimas, kodėl žmonės, kurie žinojo apie katastrofą, nebėgo iš miesto. Nes pavojus buvo neregimas? Matyt, žmonėms, kurie gyvena nesvarstydami, kuriems patinka jų gyvenimas, maži džiaugsmai ir malonumai tokiomis aplinkybėmis tampa patys vertingiausi. Nepakeliamu virtęs ir prie pabaigos priartėjęs gyvenimas dar kartą išsiskleidžia visu gražumu, o tada išnyksta...“, – sako Aleksandras Mindadzė.
