- Kol gyvenimas nesibaigė, turi būti verta jį gyventi.
Gydytojas sakė tiesą. Dienos suskaičiuotos. Kodėl aš, kodėl dabar? Lieka žmona, vaikai, tėvai, draugai, kaimynai ir vakarykštės dienos meilužė – visi jo gyvenimo žmonės. Žodžiai retėja, tyla vis gilesnė. Už lango metai neriasi iš savo spalvų. Numirti – lyg nudirbti paskutinį gyvenimo darbą. Gal ir gerai, kad nereikia būti visiškai vienam tame išėjime į absoliučią vienatvę. Keturiasdešimtmečiui Frankui diagnozuoja vėžį – smegenyse neoperuojamas auglys. Sunkiausia susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, bet į mirtį žvelgiantis filmas šlovina gyvenimą. „Mane pribloškė, kad mūsų visuomenė tiek mažai apie tai galvoja. Juk nėra abejonių: nei vienas nesame išimtis ir kiekvienam gyvenime taip gali atsitikti bet kada. Tačiau mes tai nustumiam ir toliau gyvenam įnikę į kasdienybę. Tas pats ir kine: greitų mirčių jame daug, bet ką mirtis reiškia aplinkiniams, nerodoma. Arba ji užmaskuojama melodramatiškomis dramaturginėmis konstrukcijomis, kaip paskutinė kelionė į vandenyną ar panašiai. Tai atitraukia dėmesį nuo esmės. Mes siekėme neatitrūkti nuo kasdienių išgyvenimų ir perteikti procesą, pažvelgti į prarają, bet ir į palengvėjimo akimirkas. Kas iš tiesų atsitinka žmogui, jo šeimai ir draugams, kai mirtis staiga užkerta kelią visiems gyvenimo planams,“ – sakė režisierius Andreas Dresenas.
