,,- Žiurkių nuodų.
- Didelį ar mažą?
- Didelį."
Viskam abejinga ir liūdna Iris dirba degukų fabrike. Ten ji prižiūri, ar teisingai mašinos klijuoja etiketes. Darbą ji atlieka tylėdama, metodiškai tiksliai: pašalina dėžutes su dviguba etikete, sušlapina nevisiškai prilipusias, užlanksto atsikišusius kraštus. Keliaudama autobusu namo ji skaito menkaverčius romanus. Namuose ji taip pat vieniša – mama ir patėvis nuolat žiūri televizorių, o susėdus prie pietų stalo niekas nepasiteirauja, kaip prabėgo jos diena. Baigusi namų ruošą, Iris apsirengia gražiausiais drabužiais ir patraukia į vietinius šokius. Ji tarsi interjero detalė sėdi tarp visų nuolat šokti kviečiamų moterų ir leidžia laiką siurbčiodama gėrimus bei klausydamasi jausmingų meilės dainų. Iris taip ir gyvena, kol vieną dieną, nuotaikos pagauta, algą išleidžia raudonai suknelei...
„Vieną pavasario dieną aš be tikslo klaidžiojau po miestą, labai daug kalbėjau ir visaip kvailai sukinėjau galvą. Visą kitą dieną tyliai gulėjau lovoje ir smarkiai savęs nekenčiau. Keršydamas sau, nusprendžiau sukurti tokį filmą, prieš kurį Robertas Bressonas atrodytų kaip epinių veiksmo filmų režisierius. Vėliau tą šūdo krūvą pavadinau „Mergaite iš degtukų fabriko“, kadangi toks pavadinimas yra pakankamai ilgas, kad lengvai užsimirštų“, – apie filmą sakė režisierius Aki Kaurismäki.
