„Brangus Filai, aš negaliu toliau dirbti, MOS! – SOS!– Atvažiuok į Lisaboną su visais daiktais kaip galima greičiau! Apkabinu, Fricas“. MOS – tai senas ir gana keistas žodis tylai apibūdinti. Toks pasakymas atkeliavo iš trečiojo dešimtmečio ir reiškia „mit-out sound“. Netrukus paaiškėja, kad atvirutę su šiuo tekstu išsiuntė Lisabonoje filmą kuriantis režisierius Frydrichas Monro, adresatas – garso inžinierius Filipas Vinteris (tas pats Filipas iš juostos „Alisa miestuose“). Jis atvažiuoja į Portugalijos sostinę ir imasi tyrinėti miestą. Filipo nedomina architektūrinės įžymybės, jį traukia akustiniai peizažai, jis ieško miesto garso.
„Filmo istorija yra tik instrumentas, pretekstas ir priežastis papasakoti apie Lisaboną. Šis miestas juostoje atsiskleidžia ne tik vaizdais, bet ir garsais. Vaizdas nesiekia nustelbti garso, priešingai, jie taikiai „sugyvena“ ir kiekvienas savaip papildo pasakojamą istoriją. Wendersui garsas turi tiek pat galios perteikti pasaulį, kiek ir vaizdas“, – apie „Lisabonos istoriją“ rašė kino kritikas Alexanderis Grafas.