,,247, 248, 249, 250. Manęs čia nėra, manęs čia nėra."
Po žiauraus užpuolimo Marikė nusprendžia palikti Amsterdamą ir grįžta į gimtąjį kaimą. Tarsi viską pradėdama iš naujo moteris tikisi, kad sugebės užmiršti siaubingą patirtį. Šaltis ir vienatvė kausto Marikę vis stipresniais baimės pančiais, o noras atkeršyti nugali ramybės troškimą. Tačiau netrukus ji vis drąsiau ima bendrauti su simpatišku kaimynu ir, regis, jos širdis vėl pradeda vertis ir sugeba priimti meilę bei mylėti. Deja, praeities įvykių aidas pernelyg stiprus, kad Marikė užmirštų žiaurų ir veriantį skausmą.
„Visi mano filmai pagrįsti panašia idėja – milžinišku skirtumu tarp to, ką žinai, ir to, ką jauti, to, kaip mes kažką prisimename. Sąmonė ir pasąmonė, tikrovė ir kasdienybės autopilotas, interpretacija ir faktai. Man šis procesas be galo įdomus, ta keista pasąmonės logika“, – sakė režisierė Esther Rots.
