,,Danguole, Lietuvos likimas tavo rankose..."
1992-ieji. Lietuva jau atgavusi Nepriklausomybę. Pasaulis susidomėjęs stebi įvykius. Lietuvos piliečiai džiaugiasi atgauta laisve, o taip pat ir... importinėmis prekėmis, greitai užpildančiomis parduotuvių lentynas, kurios sovietmečiu buvo tuščios. Tiesa, deficitų metas dar nepraėjęs. Filmo istorija prasideda vienoje iš Vilniaus gamyklų, kurios darbuotojai traukia burtus. Laimėtojas galės įsigyti importinį šaldytuvą. Šaldytuvo nori visi, bet labiausiai – filmo herojė Danguolė.
Šaldytuvo Danguolė, aišku, nelaimi, dar skaudžiau – jis atitenka jos kaimynei. Visgi filmo herojė nelieka tuščiomis. Ji ištraukia PASLAPTINGĄJĮ prizą. O tai reiškia, kad Danguolei atitenka garbė priimti už trijų dienų iš Amerikos atvažiuojantį fotoreporterį, kuris nufotografuos Danguolę ir jos šeimą, o jo nuotraukos taps fotoreportažu pasauliui, pasakojančiu apie naująją Lietuvą. Taip staiga ir netikėtai gamyklos darbuotoja Danguolė tampa savotiška Lietuvos ambasadore...
„Filmo scenarijų pradėjau rašyti būdama toli nuo Lietuvos. Manau, kad atstumas man padeda dalykus ir situacijas įvertinti kritiškiau bei teisingiau. Filmu „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ to ir bandžiau pasiekti: su ironija pažvelgti į lietuvius, ir į save pačią, į tai, kaip išsilaisvinę iš Rusijos glėbio niekieno neverčiami puolėm į kitą – vakarų. Filmu neteisiu ir nekaltinu, greičiau baksnoju pirštu kitiems ir sau pačiai. Nors filmas vaizduoja senesnius laikus (1992 m.), iš tiesų jis kalba apie šią dieną“, - sako filmo režisierė Lina Lužytė.
