Interviu

Virtualios erdvės ritualai: Interviu su Anna-Marija Adomaityte

Kalbina Elzė Karanauskaitė

Įsibėgėjant „Scanoramos“ festivaliui, lapkričio pirmąjį savaitgalį Vilniuje praūžė trumpo metro filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“. Programoje – 4 lietuviški filmai, bet 5 lietuviškos režisierių pavardės. Penktoji priklauso Annai-Marijai Adomaitytei, kuri sukūrė šveicarų ir prancūzų gamybos dokumentinį filmą „Turėtum būti čia“. Jis pasakoja apie septynių merginų patirtis augant su socialiniais tinklais. Filmo pasaulinę premjerą Adomaitytė atšventė Kanuose drauge su korežisieriumi Elie Grappe, o dabar jį pristato jau gimtinėje. 

Gyvenate ir kuriate Šveicarijoje. Koks jausmas pristatyti filmą gimtinės auditorijai? 

Labai geras! Labai džiaugiuosi lietuviška filmo premjera, su bendrakūrėju labai apsidžiaugėm šiuo [„Scanoramos“] įvertinimu, kad atrinko filmą, nes jis galbūt nėra standartinės formos: yra daug šokių, eksperimentinių sprendimų. Į kiną ateinu iš scenos menų, todėl „Scanoramos“ festivalis man yra graži galimybė susipažinti su Lietuvos kino bendruomene, kuri, kiek spėjau susipažinti, pasirodė labai šilta.  

Kaip filmą priima auditorija? Kaip reaguoja? 

Mes atkreipiame dėmesį, kai jaunimas užduoda klausimų arba po filmo pasidalina savo patirtimi. Visada labai svarbus tas grįžtamasis ryšys – ar filmas jaunimui sukėlė klausimų, ar surezonavo su jų patirtimi socialiniuose tinkluose. Šį kartą jaunimas buvo labai aktyvus, daug klausė. Tai tas veidrodis, kuris atspindi, ar kurdami nenukeliavome kažkur į lankas, nes filmo tema yra aktuali būtent jiems. Tai, kad filmas skatina diskusiją, man yra vienas geriausių įvertinimų. 

Gal iš jaunimo auditorijos sulaukėte įsimintinų klausimų ar pasidalinimų? 

Kartais klausia gana sudėtingų dalykų, pavyzdžiui: ar manote, kad įmanoma visiškai atsitraukti nuo socialinių tinklų, neprarandant santykių realiame gyvenime. Tokie tarpusavio ryšių klausimai kyla ir man, kartais net pačiai būna sunku į juos atsakyti. Tai yra taip kompleksiška, nėra vieno būdo, kaip naviguoti toje virtualioje erdvėje. Būna jautru, kai žmonės pasidalina savo patirtimis. Kai pasakoja, kaip leidžia naktis scrollindami, nemiega ir nepastebi, kaip ateina rytas. 

O kaip susidomėjote ir pradėjote bendradarbiauti su jaunais, socialinių medijų laikais augančiais žmonėmis? 

Buvo gana ilgas procesas. 2021 m. su šeima švenčiau Kalėdas ir praleidau kelias dienas su pusseserėmis, jos tuo metu buvo paauglės. Pastebėjau, kad jos buvo kartu su mumis ir paraleliai virtualioje erdvėje. Man tai pasidarė labai įdomu ir pradėjau daugiau domėtis, nes aš pati „TikTok‘o“ neturėjau, užaugau su „Facebook'u“ ir „Instagram'u“. 

Tada pamačiau, kad „TikTok‘as“ yra labai kompleksiška erdvė: joje labai daug sudėtingų socialinių temų, tačiau kartu ir labai daug šokio. Pradėjau domėtis šiuo performatyvumu, kodėl merginos renkasi atverti savo kambario duris, šokti.

Manau, kad tai labai drąsu – tiesiog paauglės pradėjo daugiau šokti (daug ir neprofesionaliųjų šokėjų). Anksčiau mes, atrodo, buvom drovesni, drovesnės. Bet kartu virtualioje erdvėje labai daug seksualizacijos, daug nesukontroliuojamų situacijų. Pavyzdžiui, pasidalini vaizdo įrašu ir nežinai, galbūt jis keliaus per pasaulį, galbūt jį pamatys milijonai nepažįstamų žmonių be tavo galimybės suvaldyti.

Taip pradėjau kurti spektaklį su septyniomis jaunomis moterimis iš Ženevos, Ženevos pakraščių. Kadangi jos nebuvo profesionalios šokėjos, mes labai daug dirbom su tuo, kaip rasti savyje drąsos pirmą kartą lipti ant scenos, pirmą kartą susitikti su publika. Jautėme, kad buvo dar daug kas neišsakyta šia tema, tad drauge su mano kolega, filmo bendrakūrėju Elie Grappe pakvietėme jas kartu kurti filmą. 

Tad jos jau mus pažinojo, mumis pasitikėjo, o mums buvo labai svarbu, kad jos gerai proceso metu jaustųsi. Galbūt dėl to kažkiek giliau nukeliavom – pats filmas remtas jų asmeninėmis istorijomis. 

Ar būtumėt kada įsivaizdavusi, kad iš šokio atsirasit kine? 

Tikrai nesitikėjau, tačiau visada stengiausi sau pasilikti galimybių, neužsidaryti vienoje sferoje ir nebijoti „susitikti“ su kita forma, nors tai tikrai buvo nežinoma žemė. Bet proceso metu nebuvau viena, mes apsiginklavome profesionalia komanda, džiaugėmės galimybe turėti ilgą darbo procesą. Viskas man buvo labai nauja, bet ir išlaukta kažkaip. 

O kaip sekėsi dviese režisuoti filmą? 

Mes su Elie esame labai gerai susipažinę su vienas kito kūryba, jau daug metų esame ir gyvenimo partneriai. Jis dalyvavo mano spektaklio kūrimo procese, o aš netiesiogiai mačiau, kaip jis kuria savo pirmą ilgo metro filmą „Olga“, kuris buvo pristatytas 2021-aisiais Kanų kino festivalyje. Mums abiem visada buvo įdomūs kūno disciplinos klausimai, taip pat mums įdomus ir tas laikas, tas ribinis amžius, kai esi kažkuo susižavėjęs, susidomėjęs kokia nors veikla, tačiau aplinkybės tavo kelią nukreipia kita linkme. Bendradarbiauti sunku nebuvo, bet didžiausiu iššūkiu tapo montažas – iš 21 valandos medžiagos padarėme 12 minučių filmą. 

Kaip sekėsi per šokį konstruoti dramaturgiją ir ar skiriasi procesas per šokį kuriant filmą ir performansą? 

Kai kūrėme spektaklį, turėjome laiko bet kada (net vykstant spektakliui) sugrįžti prie temos, nes spektaklis – gyvas procesas. Tuo tarpu filmo tu jau nebepakeisi baigęs montažą. Galbūt tai buvo didžiausias darbo proceso skirtumas.

Spektaklis buvo paremtas pokalbiais su merginomis, nes man buvo labai svarbu suprasti jų požiūrį, suprasti jų patirtis. Nenorėjau būti ta iš aukšto žiūrinti kūrėja, kuri žino geriau už jas, pati aktyviai „TikTok‘e“ nedalyvauju. Man labai rūpėjo procesas: kad jos gerai jaustųsi, kad kartu rastume, kaip toliau keliauti per tokias patirtis ir kaip jas paversti kūryba. 

Su komanda siekėme filmu kelti klausimus, o ne atsakyti, gerai ar blogai tos socialines medijos. Man kaip tik labai įdomu per procesą nutolti nuo savo požiūrio ir vėliau prie jo sugrįžti, pastebėti, ar per laiką jis pasikeitė. 

Pats filmas buvo labai kolektyvinis procesas – kartu kūrėme garso takelį, šokius. Siekėm, kad filmas būtų ne tik vaizdinis, bet ir garsinis potyris. Su merginomis turėjome improvizuotas choro sesijas, įrašėme filme persipinančius dialogus, dainavimą ir visokias „TikTok‘o“ frazes, posakius. Taip pat ir su šokiu – viskas kilo iš jų žinių ir improvizacijų. Man buvo svarbu, kad tai nebūtų tas pats, ką matome „TikTok‘e“, kad tai būtų ir interpretacija, kuri jas parodytų kaip jaunas, sąmoningas, stiprias moteris, ištroškusias ryšio su kitu. Mes galvojom ir apie tai, kaip filmo forma galėtų būti kaip ritualas. Norėjome, kad matytųsi jų ryšys, nepaisant to, kad jos skirtinguose kambariuose. 

Kaip atrodė filmo pristatymas dalyvavusioms merginoms? 

Mes jaudinomės joms pirmą kartą rodyti, nes viskas iš jų archyvinių tiktok‘ų, kai jos buvo jaunesnės, visos istorijos – asmeninės. Padarėm joms jaukų seansą dar prieš premjerą, kad filme joms nebūtų siurprizų, kad galėtume kartu pasikabėti, kad jos suprastų, kodėl mes pasirinkome vienus ar kitus sprendimus, kad joms padėtume filmo metu pamatyti save. 

Filmas išėjo kiek kitoks, nei jos galbūt įsivaizdavo: manau, nustebo, galbūt nesitikėjo. Pats kūrimo procesas vyko per interviu, reportažo forma, o baigtame filme – labai daug performatyvumo, šokių. Manau jas nustebino, kad visas tas ilgas procesas sutilpo į 12 minučių. Tai, kad jos ne vienos, kad tai yra kažkoks septynių moterų keistas „tiktokinis“ ritualas, joms leido žiūrėti į kūrinį kaip į atskirą darbą, o ne tiesioginę jų patirčių išraišką didžiajame ekrane. 


Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.