Atsisveikiname su Berlyno tarptautiniu kino festivaliu taip, kaip atsisveikinama su intensyvia knyga – užvertus paskutinį puslapį, bet dar nepadėjus jos į lentyną. Grįžti fiziškai, tačiau mintys dar kurį laiką lieka ten – tarp seansų, diskusijų, spaudos konferencijų ir trumpų sustojimų, kai bandai susisteminti tai, ką ką tik patyrei.
Festivalyje gyveni pagreitintu režimu. Laikas matuojamas ne valandomis, o peržiūromis. Filmai seka vienas kitą, bet nesusilieja – priešingai, ima kalbėtis tarpusavyje. Skirtingos estetikos, skirtingos dramaturginės struktūros, skirtingi požiūriai į tą patį laiką. Vieni kūriniai išnyksta vos užgesus šviesai salėje. Kiti pradeda veikti vėliau – sugrįžta pokalbiuose, palyginimuose, abejonėse. Būtent dėl šių atidėtų, bet tvarių efektų ir verta būti festivalyje.
Berlyne ypač aiškiai matyti, kaip Europa kalba apie save. Kartais jautriai, kartais konfrontuojančiai, kartais analitiškai. Festivalis tampa ne tik filmų platforma, bet ir savotišku kultūriniu barometru, fiksuojančiu temas, įtampas, estetikos kryptis.
Šis buvimas nėra vien stebėjimas. Tai – atrankos procesas.
Gražina Arlickaitė ir komanda Berlyne ieškojo filmų, galinčių tapti 2026-ųjų „Scanoramos“ dalimi. Sprendimus lėmė ne jau pelnyti prizai ar rinkodarinis rezonansas, o kūrinių meninis integralumas ir idėjinis svoris. Svarbu, ar filmas atlaiko antrą ir trečią interpretaciją, ar jis turi potencialą įsilieti į Lietuvos kultūrinį kontekstą – į auditoriją, į diskusijų lauką, į bendrą programos architektūrą.
Programos sudarymas prasideda žiūrėjimu, tačiau juo nesibaigia. Filmai tikrinasi laike – per vidines diskusijas, argumentų analizę, bandymą modeliuoti, kaip vienas kūrinys veiks greta kito. Ar jis kuria prasmingą įtampą? Ar papildo teminę kryptį? Ar atveria klausimą, kuris išliks aktualus ir už festivalio ribų?
„Scanoramoje“ svarbus ne tik atskiras filmas, bet ir visuma, kuri susiformuoja iš kruopščiai apgalvotų pasirinkimų. Programa nėra atsitiktinių premjerų rinkinys – tai konceptuali struktūra, kurioje kūriniai susijungia į platesnį pasakojimą apie laiką, žmogų ir kiną kaip mąstymo formą.
2026 metų „Scanoramos“ programa jau pradėjo formuotis. Iš sprendimų, kurie nėra akivaizdūs. Iš pasirinkimų, reikalaujančių pagrįstų argumentų ir aiškaus kuratorinio matymo. Iš filmų, kurie ne tik reprezentuoja šiandieną, bet ją analizuoja.
Berlynas lieka už nugaros.
Darbas – tik prasideda.
