Interviu

Simonos Jurkuvėnaitės „Vasaros misterijos“: švelnus pokalbis su vasaros švenčių personažais

Kalbina Kornelija Maziliauskaitė

Juostoje nostalgiškai mirga šilta saulės šviesa, pokalbiui atsiveria švenčių sujungti žmonės, o kino kūrėjai laviruoja tarp fikcijos ir realybės – tokia estetika ir turiniu žiūrovus švelniai pasitinka dokumentinis filmas „Vasaros misterijos“, Europos kino festivalyje „Scanorama“ pripažintas geriausia lietuviška trumpo metro juosta. Apie lietuviškas tradicijas, prisiminimus ir atvirumą kalbamės su režisiere Simona Jurkuvėnaite. 

Dokumentinis filmas „Vasaros misterijos“ keliauja per Lietuvos tradicijas, šventes ir miestelius. Susikoncentruojama į Jonines, Žolines ir rugsėjo 1-ąją. Kodėl pasirinkote nagrinėti būtent tokias šventes?

Kai nusipirkom juostą, žinojau, kad greitai bus Joninės ir sugalvojau, kad būtų labai gražu jas nufilmuoti. Tuo metu buvau įkvėpta vieno dokumentinio filmo, kuriame važinėjama po Tailandą. Daug skaičiau apie šventes, man atrodo, gal tai tapo mano būdu kalbėti apie praeitį, dabartį ir ieškoti sąsajų. 

Pavyzdžiui, Joninės turi daug pagoniškų tradicijų, bet dabar mes turim labai stiprią krikščionybės tradiciją, taip pat turim labai stiprų sovietmečio kultą, kuris atsiskleidžia pasakojimuose. Man pasirodė labai žavingas ir įdomus šis sąlytis tarp švenčių, žmonių prisiminimų ir istorijos. Viena vertus, tai žaismingas priėjimas ir lengvas būdas sutikti daug žmonių vienoje vietoje, o kita vertus, tai, man atrodo, daug sako apie kultūrą. Būtent tai man ir buvo labai įdomu bei svarbu užfiksuoti. 

Man filmas pasirodė labai nostalgiškas. Tiek estetika, tiek žmonėmis, pokalbiais. Kokie yra jūsų tokių švenčių prisiminimai iš vaikystės, ko labiausiai iš jų ilgitės?

Man asmeniškai šios šventės nėra labai svarbios. Prisimenu iš vaikystės, kad važiuodavom su tėvais į Kernavę, bet labiau ne puoselėti tradiciją, o tiesiog pabūti renginyje. Žinau, kad mano senelio gimtadienis būdavo aplink Jonines, man ši šventė siejasi su tuo. Kadangi aš iš Vilniaus ir visa mano šeima Vilniuje, važiuodavome kur nors kaip į vasaros kelionę – ką nors aplankyti, susitikti ir prisiminti. Kai montavau filmą ir kadrai galiausiai susidėjo chronologine tvarka, pagalvojau, oho, čia gaunasi kaip prisiminimas kažko, kas buvo labai seniai. Galbūt iš čia ir kyla ta nostalgija. 

Labai pagarbiai bendraujate su visais pašnekovais. Tiek su tais, kurie labiau įsitraukė į pokalbį, tiek su tais, kurie pasirinko atsitraukti. Kaip nusprendėte, prie ko prieiti, ką pakalbinti, kokią prieigą pasirinkti?

Tai buvo labai spontaniškas ir gyvas procesas. Mes tiesiog vaikščiojom su visa filmavimo technika. Kalbinau aš ir aktorė Gabija Bargailaitė. Eidavom ir, jeigu pasirodydavo kažkas įdomaus apie tą žmogų, prieidavom ir paklausdavom. Aišku, ne visi sutikdavo, gaudavom daug „ne“, „nieko aš čia nežinau“, tad pats procesas buvo labai spontaniškas. Aš to ir siekiau – paprovokuoti spontaniškumą. Taip pat kalbėjom su operatore, kad geriau nesistengti labai apgalvoti, tiesiog būti tose aplinkybėse. Man tas įsitraukimas buvo labai svarbus, kad mes esam čia ir dabar, leidžiam įvykiams tiesiog tekėti natūralia linkme. 

O kiek pokalbių nepateko į filmą?

Nepateko labai nedaug, iš tiesų. Kadangi jau žinojau, kad sieksiu fragmentiškumo, susigalvojome taisyklę įrašyti visus pokalbius, bet ne visus filmuoti. Filmavom tik pačius svarbiausius momentus, dėl to filme jaučiasi toks fragmentiškumas. 

Per pokalbius darniai atsiskleidžia tokios temos kaip religija, svajonės, stebuklai, prisiminimai. Ar ruošėtės kokias nors gaires, klausimus?

Taip, buvau pasiruošusi. Aišku, mes nėjom su lapu ar klausimynu. Šiaip važiuodamos į filmavimus labai daug kalbėdavom, kokios temos galėtų būti įdomios. Man labai norėjosi užčiuopti atvirumą, kažkaip pabandyti prie jo prieiti, dėl to ir atsirado vaikystės tema. Šis filmas yra mano magistrinio tyrimo dalis, jame aš domėjausi apie fikcijos ir realybės santykį. Man šventės, tikėjimas, ir prisiminimai yra tam tikra fikcija, kurią įsivaizduojam. Tad pagrindinės temos buvo fikcija, atvirumas, prisiminimai. Taip pat ir tikėjimas, nes jis labai susijęs su šventėmis, o apie tai kalbant lengviau prieiti prie pašnekovų. 

Gal pastebėjote, kokia tema žmonės kalba atviriau?

Apie vaikystę. Man atrodo, kad apie ją kalbėti buvo labai lengva, nes gali pamatyti save iš šono ir apie tai papasakoti. Iš pačio filmo man labai patinka tas momentas, kai klausiam apie stebuklus ir pagyvenusi moteris sako: „Kas tie stebuklai? Nebuvo čia pas mus tokių dalykų.“ Man tai labai įsiminė, nes, atrodo, čia ir pasireiškia fikcija – arba yra stebuklai ir mes juos įprasiname, arba kalbame apie juos, arba jų visai nėra. Tad man pasirodė labai įdomūs atsakymai ir kokia jie linkme eidavo. 

Atrodo, kad filme kadrai tarsi mirguliuoja, jų pasislinkimai ir fragmentiškumas, kaip minėjote, net priminė savotišką mirksėjimą ar pasąmonėje kiek miglotai matomus prisiminimus. Prie to, ko gero, labai prisidėjo 16 mm juosta. Kodėl pasirinkote filmuoti būtent su ja?

Labai norėjau išbandyti techniką, bet technikai ieškojau pagrindimo. Tai yra materiali forma, turinti tam tikrą fragmentiškumą, labai stiprią struktūrą, medžiagiškumą, taip pat kaip ir istorijos bei prisiminimai. Iš tiesų galvojau, kaip sukurti fragmentiškumą, judėjimą ir man labai norėjosi užfiksuoti vasarišką lietuvišką saulę bei šviesą. Daug kalbėjome, kaip galime užfiksuoti kažką labai gražaus, paprasto ir jautraus. O šviesa vasarą, man atrodo, tai ir yra.


Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.