Gražina Arlickaitė
Markusas Schleinzeris ir fenomenalioji Sandra Hüller („Rozė“, „Rose“), Marie Kreutzer ir prancūzų žvaigždžių Léa Seydoux ir Catherine Deneuve duetas („Švelnus monstras“, „Gentle Monster“), vokiečių kino legenda Ulrike Ottinger ir subtilioji Isabelle Huppert („Kruvinoji grafienė“, „Die Blutgräfin“), Hansas Petteris Molandas ir Knutas Hamsunas („Žemės syvai“, „Markens Grøde“), Grantas Gee ir džiazo genijus Billas Evansas („Visiems patinka Billas Evansas“, „Everybody Digs Bill Evans“), Lance’as Hammeris ir Juliette Binoche („Paklydusi jūroje“, „Queen at Sea“) – tokiais deriniais „Scanorama“ atveria savo 24-ąjį sezoną.
Kas ieško prestižinių festivalių laureatų, nesunkiai suras juos įvairiose festivalio programose. Mes nuoširdžiai didžiuojamės Berlyno, Kanų, Lokarno, Sandanso, Venecijos, Karlovi Varų nugalėtojais, bet dar labiau žavimės mūsų „Pagrindinio konkurso“ debiutantais, šiemet ypač išsiskiriančiais menine branda ir ankstyvu tarptautiniu pripažinimu. Švedė Julia Thelin, norvegas Eivindas Landsvikas, prancūzai Lola Cambourieu ir Yannas Berlieras, vokietis Kai Stänicke, Prištinoje gimęs, Vokietijoje gyvenantis Visaras Morina savo pirmaisiais filmais ryškiai nuskambėjo tarptautinėje erdvėje. Su jais į konkurencinę kovą stoja ir lietuvių režisierius Rinaldas Tomaševičius, kartvelė Ana Urushadze, belgė Isabelle Tollenaere, kroatas Mate Ugrinas, prancūzė Lana Daher.
Kinas šiandien tampa savotiška žmogiškumo laboratorija, kurioje patikrinamos dūžtančios ir saugomos vertybės. Karo sužeisto pasaulio traukuliai („Išganymas“, „Kurtuluş“, rež. Emin Alper; „Pėdsakai“, „Traces“, rež. Alisa Kovalenko, Marysia Nikitiuk; „Marjinka“, „Mariinka“, rež. Pieter-Jan De Pue), neteisybės ir pažeminimo istorijos (Pagrindinio konkurso dalyvio Visaro Morinos sukrečiantis filmas „Gėda ir pinigai“, „Shame and Money“, geriausio metų šiaurietiško filmo titulu įvertinta Marios Sødahl juosta „Paskutinė išeitis“, „Paradis“), svetimos tapatybės vagystės (Julios Thelin „Mecenatė“, „Mecenaten“ ir lenko Grzegorzo Dębowskio „Kas nepriklauso mums“, „Cudze rzeczy“) netikėtais rakursais plečia sąvokų „vagystė“, „amoralumas“, „prisitaikymas“ turinį. Skirtingų „Scanoramos“ programų filmai, kuriuos atrinkome šiais neramiais metais, susitinka ne tik papildydami vienas kitą, bet ir konfrontuodami. Kinas nuolat tarsi išbando galimybę žvelgti į pasaulį iš įvairiausių taškų, tapdamas mūsų gyvenimo dalimi ir vertintoju. Susitikdamas su kitu nelauktai atpažįsti save (Eriko Poppe’s „Mylimasis“, „Kjærast“; Carloso Saiz Espíno „Lionelis“, „Lionel“; Lance’o Hammerio „Paklydusi jūroje“, „Queen at Sea“. Skaudžios, sudėtingos, sveiko realizmo kupinos dramos pasakoja mums apie mus pačius ir įvairius modernaus žmogaus akistatos su blogiu variantus.
Laikas tarytum nebetenka prioritetinės svarbos, filmų istorijos lengvai peržengia šimtmečius, jungdamos skirtingas epochas, leidžiančias žvelgti į vertybių išsaugojimo ir asmens moralinės laikysenos problemą kaip į visais laikais aktualų ir universalų principą (Markuso Schleinzerio „Rozė“, „Rose“, Ulrike’s Ottinger „Kruvinoji grafienė“, „Die Blutgräfin“, Bérengerio Thouino „Aukso amžius“, „L’Âge d’Or“, Asgharo Farhadi „Iš svetimų gyvenimų“, „Histoires parallèles“). Kinas imasi liudyti pasaulio skaudulius, atsigręždamas į fakto, įvykio svarbą, formuluodamas klausimus ir kviesdamas mus visus ieškoti atsakymų. Ką šiandien reiškia išlikti, būti kartu? Kaip katastrofų, karo ir nevilties siaube rasti atspirtį, tikėjimo žmogiškumu viltį? („Tau čia ne vieta“, „You Don’t Belong Here“ rež. Florin Șerban, „Marjinka“, „Mariinka“ rež. Pieter-Jan De Pue).
Filmai vis atkakliau skverbiasi į žmogaus sąmonės podirvį, nebijodami aptikti ir atverti jame blogio, agresijos, nusikaltimo geną („Švelnus monstras“, „Gentle Monster“ rež. Marie Kreutzer; „Po trijų savaičių“, „3 nedelje posle“, rež. Miroslav Terzić; „Animol“, rež. Ashley Walters). Pasakojamos istorijos dažniausiai skausmingos, dramatiškai ironiškos arba tragiškos. Tačiau būtent jose slypi viltis, kad kažkas privalo būti ir kitaip („Valstybės apsauga“, „Staatsschutz“ rež. Faraz Shariat; „Noriu būti žmogumi“, rež. Rinaldas Tomaševičius; „Po nelaiminga žvaigžde“, „Mauvaise Étoile“, rež. Lola Cambourieu, Yann Berlier; „Be vietos“, „Der Heimatlose“, rež. Kai Stänicke).
Tapatybės paieškų vingiai
Privati ir intymi erdvė – nesvarbu, praėjusiuose šimtmečiuose ar dabar – tampa tapatybės išsaugojimo arena. Norėdama atgauti savo turtą XVII amžiaus Vokietijoje Rozė turi tapti vyru, kad svetima tapatybė padėtų išgyventi. Šiais laikais tapatybės keitimo motyvacija kita. Vagilė Kasia režisieriaus Grzegorzo Dębowskio filme „Kas nepriklauso mums“, „Cudze rzeczy“ ketina apvogti šeimininką, bet randa jį mirusį. Nukniauktų ir jo biografiją, tačiau atsigavusi po patirto šoko ji ima gilintis į mirusiojo gyvenimą ir pagaliau supranta, kad negalima gyventi svetimo gyvenimo, o reikia keisti savąjį, kad taptum tuo, kuo esi ar norėtum būti. O tai nelengvas kelias. Debiutantė Julia Thelin Pagrindinio konkurso filme „Mecenatė“, „Mecenaten“ įtaigiai piešia, atrodytų, nekaltos apsimetėlės, menų mecenatės namų tvarkytojos norą pasinaudoti savo darbdavės statusu ir žaismingai įsijausti į jį, nesusimąstant, kuo tai gali baigtis. Ji surengia veidmainystės meistriškumo performansą, įpainiodama į jį naivokus saviraiškos siekiančius jaunus kūrėjus, lengvai pasiduodančius veidmainystės sugestijai. Ji laimi? Išoriškai – taip. O kas toliau?
Savo tikrosios tapatybės ieško ir jaunutė ispanė Ainara („Sekmadieniai“, „Los Domingos“, rež. Alauda Ruiz De Azúa), apsisprendusi nestoti į universitetą, bet tapti vienuole ir pritrenkianti šeimą savo sprendimu. Net tėvai nenujautė jos vidinės tapatybės trajektorijos. Rytų Vokietijoje augusi Lėja („Kažkas ypatingo“, „Etwas ganz Besonderes“, rež. Eva Trobisch), neturėdama šeimos palaikymo, pati bando sudėlioti savo namų ir savosios tapatybės istoriją ne tik televizijai, bet svarbiausia – sau pačiai.
Kita vertus, tikroji tapatybė gali būti sąmoningai slepiama po išoriniu visiems priimtinu paveikslu. Marie Kreutzer filme „Švelnus monstras, „Gentle Monster“ menininkų šeimos gyvenimas subyra į šipulius, kai policija pasibeldžia į duris ir apkaltina nuo kūrybinio perdegimo saugomą šeimos tėvą vaikų pornografijos laikymu kompiuteryje su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Garsi pianistė žmona, sūnelis, skeptiškoji menininkė uošvė ištikti šoko. Šeimos pabėgimas į kaimą tampa ne panacėja, bet prakeiksmu žemei slystant po kojom. Panika, baimė, įtarumas apkartina visa, kas buvo, atrodytų, tikra ir gražu. Pasakojama istorija formuluoja klausimą, kada žmogus yra tikras?
Kuo galima tikėti ir kuo ne? Garsiajame Marie Kreutzer filme „Korsažas“, „Corsage“ vaidinęs aktorius buvo analogiškai apkaltintas vaikų pornografijos laikymu. Gal tai ir pastūmėjo talentingą režisierę pasirinkti naujajam filmui šią jautriai rezonuojančią temą ir analizuoti ją ne iš aukos ar nusikaltusiojo pozicijos, bet bandant suprasti, kaip tai paveikia artimiausius žmones, kaip jie gali susidoroti su tuo, kas juos griauna iš vidaus. Savo didžiąją paslaptį turi ir Venecijos „Auksinio liūto“ laureatės, danų režisierės May el-Toukhy filmo „Moteris nežinoma“, „Kvinde Ukendt“ herojė, kurią suvaidinusi aktorė Mathilde Arcel pelnė ir antrąjį apdovanojimą šiam filmui – Volpi taurę.
Apie tapatybę, nebūtį ir visuotinę suirutę galima ir medituoti, kaip tai daro iranietiškų šaknų vokiečių režisierius Aminas Motallebzadehas filme „Paukščių šneka“, „Conference of the Birds“. Kolektyvinės tapatybės tyrimu gali virsti ir legendinio Kompostelos Santiago erdvė, užpildoma į čia keliavusiųjų laiškais, atvirukais, prisiminimais Xacio Baño filme „Po miestų“, „Después de las ciudades“ Pietų Amerikos neokolonijinių struktūrų metafora tampa XIX amžiuje išgabentos sėklos, kurias reikia sugrąžinti į tėvynę Peru („Generaliniai luomai“, „Estados generales“, rež. Mauricio Freyre). Tačiau būtent sėklų sugrąžinimas ir atskleidžia iki šiol veikiančias neokolonijines struktūras. Dirbančiųjų klasės tapatybės susigrąžinimo būtinybę primena ant dokumentikos ir fikcijos ribos balansuojantis prancūzų ir šveicarų režisierių Céline Carridroit ir Aline Suter filmas „Vasaros viražai“, „Virages“. Prie jo galėtų prisijungti ir latvių dokumentininkė Laila Pakalniņa, šalia šiukšlių konteinerio radusi nespalvotų negatyvų archyvą, kuris paskatino ją sukurti eksperimentinės estetikos filmą, atiduodantį pagarbą analoginei fotografijai ir praėjusio šimtmečio Latvijos estetinei tapatybei. Mártos Mészáros dienoraščių ciklas (retrospektyva „Iš arčiau“) – tai jaudinanti asmenybės tapsmo istorija, aprėpianti visą gyvenimą.
Netikėtumai, nelaukti niuansai ir kitos įvairenybės
Septynerius metus truko Juliette Binoche ir choreografo Akramo Khano meninis eksperimentas, virtęs garsios aktorės režisūriniu debiutu. Filme „I-I In Motion“, „In-I: gimstant judesiui“ išskirtiniai talentai dovanoja žiūrovams originalią šokio, performanso ir vaidybos kinematografinę jungtį. Net jeigu kas nors nevadins šito kinu, tai įspūdingas ir kerintis reginys.
Ko galima tikėtis iš Radu Jude, daugmaž žinome. Tačiau jis irgi gali nustebinti pasirinkimu. 1900-aisiais išleistas prancūzų rašytojo Octave’o Mirbeau romanas „Kambarinės dienoraštis“, „Le Journal d'une femme de chambre“ kino padangėje bus ketvirtoji romano kino versija po Renoiro, Buñuelio ir Jacquot ekranizacijų. Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės“ pristatytame to paties pavadinimo filme rumunų provokatorius laisvai adaptuoja romaną, paversdamas jį šiuolaikine satyra apie šių dienų emigrantų gyvenimo absurdiškumą. Prancūzijoje aukle dirbančiai rumunei jis leidžia repetuoti teatre tą patį kūrinį ir adaptuoti jį taip pat laisvai kaip daro pats. Radu Jude lieka ištikimas kritikai ir ironijai, tačiau jo satyros registras kitas – intonacija švelnesnė, atlaidesnė, net empatiška.
Bruno Dumontas filme „Raudonosios uolos“, „Les Roches Rouges“ drąsiai artėja prie neleistinumo ribų, savo mažuosius herojus paversdamas suaugusiaisiais, kurie rungtyniaudami tarpusavyje atranda ne tik draugystės, bet ir skausmo kupiną pasaulį, užkraunantį ant jų pečių išbandymus ne pagal amžių. Tokie niuansai ir posūkiai suteikia žinomų režisierių filmams netikėtų spalvų.
Naujus niuansus atveria ir trys konceptualiai susiję programos „Naktinės būtybės“ filmai, formaliai nutolę nuo šioje programoje paprastai pristatomo tradicinio siaubo filmų žanro. Režisierių Marion Le Corroller (Prancūzija), Carloso Conceição (Portugalija), Ann Oren (Vokietija) filmai sukuria ne žanrines, bet įtikinamas ir šiais laikais dažnas kūno transformacijos formas, kurios baugina ne mažiau kaip grynasis siaubo žanras.
Spalvingą estetinių tapatybių spektrą atveria programos „Be sienų“ filmai iš Singapūro, Kinijos, Meksikos, Paragvajaus, Japonijos. Šalia kitų pasaulio kontinentų šių metų festivalyje ryški temperamentingos Ispanijos kino srovė. Vis dažniau Ispanija tampa didžiųjų kino festivalių viešnia, atverianti savo regioninių tapatybių įvairovę, kuria su žiūrovais dalijamės ir mes.
Tačiau įdomiausia šiais metais stebėti mūsų Šiaurės kaimynų norvegų tvirtus žingsnius pelnytos tarptautinės sėkmės keliu. Dviejų Nobelio premijos laureatų – Knuto Hamsuno ir Jono Fosse’s – kūriniai įkvėpė du šių dienų ryškiausius norvegų režisierius sukurti didelės meistrystės reikalaujančius filmus. Hanso Petterio Molando talentas ir patirtis (jo filmus nuolat rodė „Scanorama“) leido jam puikiai suvaldyti daugiabriaunę, šakotą Nobelio premija įvertinto Hamsuno romano „Žemės syvai“, „Markens Grøde“ dramaturgiją ir šiandien įtaigiai bei paprastai papasakoti istoriją apie stiprų žmogų, galintį ištverti ne tik fizinius atšiaurios gamtos smūgius, bet ir artimiausio žmogaus išdavystės dūrį į širdį, atleisti ir gyventi toliau pagal jo paties susikurtus įstatymus. Ne knygos, kurių jis nemokėjo skaityti, o gamtos pasaulis ir jo dėsniai išmokė Izaką gyvenimo išminties. Nuošaliame Šiaurės Norvegijos žemės lopinėlyje Izakas ir jo žmona tapusi bendrakeleivė sukuria namus-tvirtovę, į kurią negailestingai beldžiasi istoriniai pokyčiai, griaunantys jų bendrą būtį.
Pasaulinėje filmo premjeroje Toronte šis filmas pristatytas kaip „galingas, sodrus ir paveikus kūrinys, liudijantis norvegų kino brandą, atnešusią šaliai išskirtinį populiarumą ir profesinę šlovę“. Būtent Hanso Petterio Molando filmas, jungiantis paprastumą ir jėgą, paskatino mus, formuojant „Scanoramos“ rodymo tinklelį, pasinaudoti kitų festivalių patirtimi ir unikaliausiems smūginiams filmams skirti specialų „Gala“ seansų statusą.
Neseniai pasirodęs filmas „Mylimasis“ stebina scenarijaus ilgaamžiškumo istorija. Nobelio premijos laureatas Jonas Fosse parašė jį 1988 metais. „Nuo tada šis scenarijus gulėjo ant mano stalo ir stebėjo mane“, – sako režisierius Erikas Poppe apie tada taip ir nerealizuotą bičiulio scenarijų. Šiemet abiem draugams nusprendus kartu imtis scenarijaus, jis jau virto filmu „Mylimasis“, „Kjærast“ ir pasiekė Norvegijos žiūrovus. Kantrus scenarijus sulaukė savo valandos. Dėl subtilios režisūros jis virto vizualiai paveikia, estetiškai harmoninga meilės istorija apie santykių trapumą ir tobulybės ilgesį. Režisierius ištikimas bičiulio minimalistiniam stiliui. Aslės ir Gerdos istoriją pasakoja ne veiksmingi posūkiai, bet ilgos pauzės, nutylėjimai, taupūs dialogai ir tokie pat egzistenciniai apmąstymai. Aslė ir Gerda pamilsta vienas kitą, susilaukia sūnaus, bet būdami kartu taip ir lieka atskirai. Aslę traukia jūra, kuri iš jo nieko nereikalauja, bet suteikia trokštamą laisvę. Gerdą vis skaudžiau slegia vienatvė kartu. Filmas nei smerkia, nei teisina, jis tarytum klausia, ar meilė gali nugalėti atstumą ir atskirtį tarp mylinčių žmonių? Ir lyg sutaikydamas meilę prarandančius žmones pasakojamą istoriją apglėbia iškalbingas Norvegijos kraštovaizdžio grožis.
Atminties ir dabarties deriniai
„Būtent atmintis daro mus žmonėmis“, teigia režisierius Grantas Gee, kurio filmu „Visiems patinka Billas Evansas“, „Everybody Digs Bill Evans“ atveriama šių metų „Scanorama“. Berlinalėje apdovanotas prizu už geriausią režisūrą filmas jautriai pasakoja džiazo žvaigždės dramatišką gyvenimo istoriją, skambant skaidriai ir nepamirštamai jo muzikai. Šitaip filmas atgaivina atmintį apie kūrybos galią išlikti. Atminties daugiasluoksniškumas, kurį teoriškai analizuoja istorikai, čia išreiškiamas kūrėjo gyvenimo ir muzikos sąsaja, nuskambančia įstabiai kontrastingu akordu.
Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ taip pat ieško ryšio tarp to, kas buvo, ir to, kas yra, reflektuoja nacionalinio kino istorijos faktus, reiškinius, svarbias datas ir diskursus, kurie laukia kino istorikų dėmesio. Kasmet gyvenimas padiktuoja esmines šios programos dedamąsias, skatina atkreipti dėmesį į mažai tyrinėtus mūsų kino istorijos faktus ir įvykius, kultūrinės atminties reguliavimo sovietmečiu aspektus, atrasti kūrėjų savitumą aname laike, paminėti išėjusiuosius, pasidžiaugti jubiliejais, pasijuokti iš kuriozų.
Viena šių metų programos temų susijusi su sovietmečio pabaiga ir tos pabaigos atvertomis galimybėmis. Kaip kino kūrėjams pavyko peržengti laiko slenkstį iš cenzūros į laisvą raišką? Kaip dabar vertiname didžiulį mūsų aktorių populiarumą ano meto sovietiniame ekrane? Kas dingo ir kas vertinga išliko šiandien? Mūsų archyvuose išsaugotos kopijos šiandien jau sunkiai tinkamos rodyti. Tačiau paveldo skrynioje dūlėjusius filmus restauruoja ir skaitmenina ne vienos nepriklausomos respublikos statusą pelniusios buvusios sovietinės kino studijos ar kino institucijos. Mums įdomūs tie restauruojami filmai, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko lietuvių kino aktoriai. Štai 1967 m. Moldavijos SSR dirbęs režisierius Aleksandras Gordonas pakvietė lietuvių aktorių Regimantą Adomaitį sukurti pagrindinį vaidmenį jo filme „Sergejus Lazo“, „Sergey Lazo“. Laikas apsuko ratą ir šiandien nepriklausoma Moldova jau rengiasi narystei Europos Sąjungoje, o išsaugotoje kino studijoje „Moldova-Film“ restauruojamas ir skaitmeninamas moldavų kino paveldas. „Scanoramos“ žiūrovai šį rudenį galės pamatyti prieš pusšimtį metų sukurtos juostos „Sergejus Lazo“ rumunų kalba įgarsintą restauruotą skaitmeninę kopiją su lietuviškais subtitrais. Minėdami režisieriaus Algimanto Puipos jubiliejų priminsime ties sovietmečio žlugimo riba nuo cenzūros sėkmingai išsigelbėjusius jo filmus. Pagerbsime Lietuvai ir visai Europai svarbių mus palikusių iškilių kūrėjų – Kosto Smorigino ir Bélos Tarro – atminimą. Pasidžiaugsime Andrzejaus Wajdos šimtmečio minėjimo renginiais Europoje ir prisidėsime prie jų.
Bendros gamybos premjeros
Šiais metais bendros gamybos filmai sugulė į atskirą lietuviškų premjerų skiltį. Čia dominuoja komplikuotų gamtos ir žmogaus santykių tema, atskleidžiama skirtingais aspektais. „La Pietà“ (rež. Rafa Molés, Pepe Andreu) – tai jautrus pasakojimas apie nykstančius Islandijos ledynus, primenantis žmonių atsakomybę už gamtą. Ši tema nuskamba kaip gimtosios Baltijos priekaištas žmonėms, jūrai žvelgiant į juos tarsi pro plastikinės kataraktos akinius filme „Tiksinti Baltija“, „Baltic UXO“ (rež. Alexander Belinski, Agnė Dovydaitytė). „Paukščių baidyklės“, „Putnubiedēkļi“ (rež. Laila Pakalniņa) lyrine intonacija apmąsto trapų žmogaus techninės minties ir gamtos ryšio sudėtingumą ir neįkyriai priverčia pagalvoti apie gyvūnų egzistenciją laisvės ir nelaisvės zonoje. Lietuvoje gimusio režisieriaus Rostislavo Kirpičenkos „Pavasaris“, „Vesna“ po pasaulinės premjeros Kanuose užveria šių metų „Scanoramą“ Vilniuje, primindamas negailestingas karo žaizdas Ukrainoje, kai bažnyčia virsta lavonine, padedančia šventikui apginti žuvusiųjų orumą.
Ašiniai festivalio konkursai – Pagrindinis ilgametražių filmų konkursas ir trumpametražiai „Europos blyksniai“ – akcentuoja šiuolaikinio Europos kino skirtingų formatų gyvybingumą ir savastį, atsispindinčią ir kitose programose. Retrospektyva, skirta Mártai Mészáros ir Hansui Alfredsonui, leidžia pabūti praeityje, kad galėtume geriau suvokti dabartį.
Prie ketvirčio amžiaus artėjančios „Scanoramos“ filmų lauką apjuosia jos atidarymo ir uždarymo filmai, kviesdami ieškoti ryšių, panašumų ir skirtybių, susitinkant su filmais ir vieniems su kitais.