Festivalio programą visada lemia jo vertybinis kursas. Mums svarbiausias meninės vertės kriterijus kiekvienais metais nulemia ir jau susiklosčiusios festivalio programos struktūros korekcijas, ir atskirų filmų pasirinkimus. Siekiame atspindėti esmines Europos šiuolaikinio kino proceso kryptis, atskleisti jose generacijų ir tradicijų dialogo subtilybes, klasikinės formos ir eksperimento santykį, pagarbą kino klasikai ir dėmesį ateities kino krypčiai, jaunų balsų paieškai bei atradimams. Čia randa vietos ir klasikinė drama, ir sėkmingi žanrinio kino pavyzdžiai, ir išradinga dokumentika, atspindinti šių dienų geopolitinę situaciją, ir tiesiog gerai papasakotos gyvenimiškos istorijos. Ieškantiems laurų siūlome Berlynalės „Auksinius“ ir „Sidabrinius lokius“, Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programos, Lokarno ir Karlovy Varų pagrindinių konkursų nugalėtojus, Venecijos, San Danso, San Sebastiano konkursų dalyvius, primindami, kad vertiname ne apdovanojimus, bet tiesiog gerą kiną, kurio visada ieškome ir kuriuo dalijamės su savo žiūrovais.
Konkursinės programos
Šių metų svarbiausios festivalio ašys yra dvi jo konkursinės programos. 10 autorinio ilgametražio kino premjerų iš įvairių Europos šalių, pirmieji–tretieji jaunų režisierių filmai konkuruoja tarpusavyje „Scanoramos“ pagrindiniame ilgametražių filmų konkurse ir atveria žiūrovams europietiško kino įvairovę. Tradicinis naratyvas ir originalios hibridinės formos, inovacijų maksimalizmas ir ramaus pasakojimo intonacija, dokumentika ir vaidybinis kūrybiškumas – tai mūsų Pagrindinio konkurso erdvės skirtingi taškai. Labai smalsu, kurį iš konkurentų geriausiu pripažins solidi tarptautinė žiuri.
Kelią iš trumpųjų kino formų iki klasikinio ilgo metražo atspindi trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“, kurią nuo regioninės iki visos Europos aprėpties išugdėme logiškai ją plėsdami ir gilindami. „Europos blyksniai“ 2025-aisiais – labai skirtingų, bet aktualių istorijų, kurios kartu kuria įtaigų dabarties paveikslą, mozaika. Žiūrovai joje atras filmus iš Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Belgijos, Ukrainos, Graikijos, Lietuvos ir kitų šalių. Kiekvienas filmas yra atspirties taškas pokalbiui apie sudėtingą, trapų, bet vis dėlto viltingą žmogaus egzistavimą šiuolaikiniame, didelių problemų krečiamame pasaulyje.
Nekonkursinė šių metų festivalio trumpametražių filmų programa pratęsia apmąstymus apie mažųjų kino formų vietą kelyje į didįjį ekraną. Joje pristatome didelių režisierių mažus filmus. Šiais metais pirmenybė atiduodama britams. Čia ir mūsų žiūrovams gerai pažįstamos britų režisierės Joanos Hogg trys „mažyliai“, ir Marko Jenkinso garsusis trumpametražis „Regėjau Dievo veidą plovykloje“. Šalia jų ir švedų režisierės Gunvor Nelson atminimui skirtas jos septynių trumpametražių filmų rinkinys. Šiemet anapilin išėjusi Švedijos menininkė ir filmų kūrėja, gyvendama Amerikoje, reikšmingai prisidėjo prie šios šalies kino avangardo formavimo.
Mažųjų formų mozaiką papildys ir mūsų tradiciškai pristatomi Europos kino apdovanojimų nominantai. Šis konkursinę programą „Europos blyksniai“ palydintis mažųjų kino formų ciklas byloja apie įvairių kino formatų kūrybingumo galią ir sąsajas Europos kine.
Prancūzų „Naujoji banga“
Europos kino kryptį keitusi prancūzų „Naujoji banga“ atgyja amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio europietiškoje produkcijoje tokiu pačiu pavadinimu. Kanų kino festivalyje pristatyta Linklaterio vizija apie svarbiausio „Naujosios bangos“ filmo sukūrimą ne tik atkartoja Jeano Luco Godard’o juostos „Iki paskutinio atodūsio“ manierą, bet ir veržlią nepriklausomos kūrybos ir laisvės dvasią bei paties Godard’o ambicijas ir charizmą. Šią intonaciją tęs ir Lokarno festivalio pagrindiniame konkurse pristatytas vėlyvųjų Godard’o filmų operatoriaus Fabrice Aragno vaidybinis debiutas „Ežeras“, tiesiogiai įsiliejantis į „Naujosios bangos“ atminimo vandenis. Režisierius viešės „Scanoramoje“ ir pristatys savo kūrinį mūsų žiūrovams.
„Naujosios bangos“ užmojus ir svarbą atspindės ir šių metų „Scanoramoje“ pristatomas filmų duetas „Santuokos anatomija. Dienos su Žanu Marku“, „Santuokos anatomija. Dienos su Fransuaze“, tiesiogiai susijęs su kita charizmatiška „Naujosios bangos“ asmenybe, vienu iš šio kino judėjimo tėvų laikomu Francois Truffaut, kuris 1963 m. pasiūlė savo kolegai André Cayatte’ui eksperimentą – sukurti diptiką, kuris leistų pažvelgti į tą patį reiškinį iš skirtingų regos taškų, kaip tai jau buvo padaręs talentingasis japonas Akira Kurosava filme „Rasiomonas“, suabejojęs vienos tiesos objektyvumu atskleidžiant nusikaltimą. Prancūzų režisierius į santuoką žvelgia taip pat iš skirtingų taškų. Fransuazės ir Žano Marko paraleliniai pasakojimai atskleidžia ir nutylėtus lūkesčius, ir santykių įtrūkius viename bendrame gyvenime. Abu Cayatte’o filmai plėtoja daugumai „Naujosios bangos“ filmų būdingą nevienareikšmiškų tarpusavio santykių temą, aktualią iki šių dienų.
„Filmai ir kontekstai“
„Scanoramos“ žiūrovams šiais metais skiriame ir kruopščiai parengtą atsinaujinusį katalogą „Filmai ir kontekstai“, kuris padės orientuotis filmų gausoje (jų rodome per šimtą) ir lengviau suvokti filmo pirminės idėjos kelią iki tampant filmu. Godard’o esė „Kas yra kinas“ iš dar praėjusiame šimtmetyje parašytos knygos „Godard on Godard“ atvers šio kūrėjo samprotavimų gylį, o greta pateikiamas semiotiko ir kino kritiko Dmitrijaus Gluščevskio analitinis straipsnis padės geriau suprasti pačią Godard’o kūrybą ir jo meninės laikysenos stilių. Kviesime katalogo skaitytojus perskaityti interviu su mūsų rodomų filmų režisieriais Hlynuru Pálmasonu, Ildikó Enyedi, Kateryna Gornostai, Oleksijum Radinskiu, Radu Jude, Dagu Johanu Haugerudu, Federicu Hambaleku, aktoriais Larsu Eidingeriu ir Julia Jentsch. Gyvi pokalbiai pasaulinių premjerų metu Kanuose, Berlyne, Venecijoje, Lokarne, individualūs dialogai su iškiliais menininkais, kompozitorių ir istorikų komentarais apie filmus padės įsigilinti į šiuolaikinio Europos kino proceso kontekstą, suvokti vidines kino turbulencijas išmaniųjų technologijų ir dirbtinio intelekto įsigalėjimo eroje.
Naujausią šiuo metu savo filmą „Drakula“ rumunų režisierius Radu Jude nufilmavo iPhone’u. Trivalandinis gigantas įtikinami paliudija tendenciją ne tik šį filmą, bet ir režisieriaus kuriamą kiną traktuoti kaip milžinišką koliažinį hibridą, kuriame galima sutalpinti viską, kuo liūdnai, jaudinančiai ar bauginančiai garsus yra pasaulis. Režisierius drąsiai peržengia nusistovėjusias trukmės ar pasakojimo delikatumo ribas (jeigu pornografija įsitvirtinusi gyvenime, kodėl ja negalima naudotis filme, siekiant ne pasitenkinimo, bet smūgiuojant jai į veidą?). Dirbtinis intelektas, apie kurį taip dažnai kalbame, pakutens žiūrovams padus, ironizuojant populiarų norą mažiau žinoti apie save, bet daugiau apie pramanytus ar egzistavusius vampyrus. Šis kino sunkiasvoris bus pristatytas Lietuvos žiūrovams „Scanoramos“ programoje „Naktinės būtybės“.
Tačiau šalia radikalaus egzistuoja ir kitokie požiūriai apie įvairių technologijų pritaikymą šiandien. Mūsų žiūrovų pamėgta vengrų režisierė Ildiko Enyedi naujausiame filme „Tylioji draugė“, kuris buvo pristatytas šių metų Venecijos festivalio konkursinėje programoje, viename epizode panaudoja skirtingas 35 mm, 16 mm ir skaitmeninio filmavimo technikas. Režisierei to reikia, kad įtikinamai atskleistų trapų žmogaus ir augalų pasaulio dialogą, skaudžią žmonių tarpusavio ryšių nebuvimo temą. Filme susipina skirtingos epochos ir skirtingų žmonių likimai. „Tylioji draugė“ kalba ne tik apie žmonių ryšius, bet ir apie egzistencinį žmogaus ir gamtos ryšį, kurį liudija vienu iš lygiateisių filmo personažų tampantis galingas ginkmedis.
Modernaus ir dažnai radikalaus Europos kino erdvėje maloniai nuteikia vis dažniau sutinkamo paprasto ir nuoširdaus filmo fenomenas („Nino“, rež. Pauline Logues; „Kurčia“, rež. Eva Libertad; „Svajonės“, rež. Dagas Johanas Haugerudas; „Sesutė“, rež. Sarah Miro Fischer), nesiekia triukšmingo ryškumo, bet įtikinamai pasakoja istorijas apie žmogų ir jo jausmus.
Į šiuolaikinio kino turbulencijų lauką patenka ir įvairių žanrų bei pasakojimo būdų mišiniai, primenantys kino kalbos paieškų laboratoriją, kurioje gimsta įdomios hibridinės kino formos (programa „Galvok ką nori“). Būtent toks čekų ir slovakų bendros gamybos dokumentikos hibridas „Geriau išprotėsiu“ (rež. Miro Remo) šiais metais nurungė vaidybinius konkurentus Karlovy Varų festivalyje ir pelnė pagrindinio konkurso laurus. Tai, kas tikra ir paprasta, gali būti ne mažiau įdomu kaip gražiai sugalvotos istorijos. Hibridų gerbėjams siūlome keletą įdomių tikrovės ir išmonės derinimo variantų: „Fjumė, arba Mirtis!“, rež. Igoris Bezinovićius; „Metų laikai“, rež. Maureen Fazendeiro; „Kalbėk man, vėjau“, rež. Stefanas Djordjevićius; „Du kartus Žoao Liberada“, rež. Paula Tomás Marques. Kūrėme gyvybingą ir šiuolaikišką „Scanoramos“ programą, stengdamiesi atspindėti kiek galima įvairesnes modernaus kino puses ir šiuolaikinio europietiško autorinio požiūrio vingius. Šalia klasikinių struktūrų Hlynuro Pálmasono „Ką palieka meilė?“, Dago Johano Haugerudo „Svajonių“, Luciles Hadžihalilović „Ledo bokšto“, Petros Volpe „Naktinė pamaina“, Ido Fluko „Kelnas 1975-ieji“ pristatysime ir novatoriško, anarchistinio stiliaus kūrinius.
Tomo Tykwerio filme „Šviesa“ meistriškai sukurtoje biblinio potvynio Berlyne atmosferoje panardintos vienos disfunkcinės vokiečių šeimos problemos, kurių sprendimą pasiūlo pabėgėlė iš Sirijos. Šviesos ir jos šešėlių žaismas šiame filme, Frédérico Hambaleko ironiška tėvų ir dukters netikėtų santykių kryptis bei jaunatviško pasipriešinimo tėvo tironijai traktuotės filmuose „Ką žino Marielė“ ir „Kelnas 1975-ieji“ nelauktai papildo viena kitą, atskleisdamos nuolatines kino kalbos paieškas. Bendradarbiaudami su ilgamečiu partneriu Goethe’s institutu surenkame kiekvienais metais įdomiausių vokiečių filmų puokštę, kurią pristatome jau tradicija tapusiame „Goethe’s salone“.
Nenuostabu, kad kūrybingoje dokumentinėje rež. Artūro Francko juostoje „Helsinkio efektas“ ironiškai analizuojamas istorinis faktas nuskamba aktualiai šių dienų geopolitiniuose kontekstuose. Įdomu tai, kad politiniai aspektai persmelkia net ir siaubo žanro kūrinius („Tirpiklis“, rež. Johannesas Grenzfurthneris). Jie juntami ir filmuose, tiesiogiai neanalizuojančiuose politinių realijų (rež. Guillermo Galoe „Bemiegis miestas“ ir rež. Harpo Guitas ir Lenny Guitas „Susimovimo džiaugsmas“).
Lilianos Cavani retrospektyva
Šiuolaikinis Europos kinas dažnai reflektuoja savo praeitį, atsigręždamas į jos viršūnes. Viena tokių viršūnių yra italų kino režisierė Liliana Cavani, kurios iškiliausių filmų retrospektyva pristatoma šių metų „Scanoramoje“, bendradarbiaujant su Italijos ambasada ir Italijos kultūros institutu.
Mokslo, religijos ir filosofijos jungtys, antika ir šiuolaikinė istorija, nacizmas ir fašizmas, žmogaus prigimties slėpiniai buvo Lilianos Cavani kūrybos erdvė, kurioje ji ieškojo tiesos. Retrospektyva apsiriboja aštuoniais ryškiausiais šios įstabios režisierės 8-ojo ir 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių filmais ir baigiama šiuo metu paskutine 2023 m. sukurta juosta „Laiko tvarka“. Cavani filmai paliudija lietuvių iškilaus poeto ir mąstytojo Marcelijaus Martinaičio mintį apie kūrėjams būdingą nuolatinį nerimą dėl tapatybės, kuri „nuolat kuriama ir nėra sustabdyta žmonių ar tautos savybė“. Italų režisierė buvo nenuilstanti savo tautos tapatybės kūrėja. Jai teko atremti didžiulį oponentų pasipriešinimą tokiam tapatybės supratimui.
Du retrospektyvoje pristatomi filmai yra Cavani kūrybos viršūnės. Tai legendinis „Naktinis portjė“ (1974), daug kur uždraustas platinti, ir bene nuožmiausiai sutikta Curzio Malaparte’s romano „Oda“ ekranizacija (1981). Cavani biografija ir gyvenimas liudija jos pačios pasirinktą laiko tvarką, laisvo žmogaus privilegiją gyventi ir kurti, kaip nori.
Mums svarbu paminėti filmų ir jų kūrėjų sukaktis ir skaudžias netektis, neapsiribojant tik lietuvių autoriais, bet ir matant savąjį kiną kaip didelio pasaulio kino proceso dalį. Todėl šių metų rubrikoje In Memoriam atiduodame pagarbą anapilin išėjusiam pasaulio kino gigantui Davidui Lynchui, parodydami jo europietišką paskutinį filmą „Vidaus imperija“ ir trumpametražių filmų programa atsisveikiname su jautria švedų kino režisiere Gunvor Nelson, padarusia didelę įtaką Amerikos kino avangardui jos gyvenimo toje šalyje laikotarpiu.
Programą „Be sienų“
Europos kino kūrybinė ir gamybinė sklaida paskatino šiais metais suformuoti naują programą „Be sienų“, kurią kasmet sudarys keturi penki pasirinkti filmai iš įvairių pasaulio šalių. Programa leis išplėsti europietiško kino ribas, o skirtingų žemynų reprezentantai sukurs įdomų lyginamąjį kontekstą festivalio pasirinktai europietiško kino koncepcijai.
Programa „Be sienų“ – tai europietiško kino festivalių tinklo „Judantys vaizdai be sienų“ („Moving Images – Open Borders“) principinių nuostatų logiškas tęsinys. Subūrę ir jau porą metų koordinuodami 7-ių Europos festivalių tinklą, drąsiai pasiskolinome baigiamąją tinklo pavadinimo frazę, siekdami akcentuoti ne tik neformalią partnerystę, bet ir atkreipti dėmesį į Europos kino lauko kūrybišką ir gamybišką plėtrą pasaulyje. Atverdama langus į geografiškai tolimą pasaulio kiną turtėja ir pati Europa. Programa „Be sienų“ primins ir kolektyvinę kino prigimtį – ne skiriančią, bet jungiančią kultūras, šalis ir žmones.
Šiais metais naujoje programoje išvysime Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programos laureato Čilės režisieriaus Diego Céspedes juostą „Paslaptingas Flamingo žvilgsnis“, Berlyno naujojoje programoje „Perspektyvos“ prizu įvertintą meksikiečio Ernesto Martínez Bucio originalios faktūros kūrinį „Velnias rūko (ir renka degtukus atgal į dėžutę)“, mūsų žiūrovams pažįstamo japonų režisieriaus Sho Miyake naujausią juostą „Kelionės ir dienos“, nuskynusią Lokarno pagrindinio konkurso laurus, nuostabų Belgijos, Prancūzijos ir Vietnamo bendros gamybos filmą „Plaukai, popierius ir vanduo“ (rež. Nicolas Grauxas ir Truong Minh Quy). Visi programos „Be sienų“ filmai skirtingais kampais paliečia tapatybės problemas skirtinguose istoriniuose kontekstuose.
Lietuvių kino premjeros
Apmąstyti savojo kino raidos kryptį kviesime lietuvių kino premjerų skiltyje. Pristatome ir jaunosios kartos naujus kūrinius: Nerijaus Mileriaus sukurtą dokumentinį Juozo Budraičio portretą, Vytauto Oškinio dokumentinį ilgametražį debiutą „Senelis“, lenkų režisieriaus Andrzejaus Miękuso dokumentinę juostą „Meno karas“. Šalia sukrečiančio Pagrindiniame konkurse pristatomo Oleksio Radinskio filmo „Specialioji operacija“ ir jautraus Katerynos Gornostai pasakojimo apie Ukrainos mokyklų ir mokinių likimą karo metu (programa „Kertant Europą“) šis lenkų režisieriaus kūrinys (Estijos, Lenkijos ir Lietuvos bendros gamybos projektas) papildo Ukrainos karo temą nauju svarbiu būtinybės išsaugoti kultūros ir meno palikimą aspektu. Pagrindiniame konkurse Lietuvai atstovaus debiutantas Andrius Žemaitis, sukūręs vizualine raiška stebinantį filmą „Tabasko“.
Pristatysime neseniai Venecijos kino festivalyje palankiai sutiktą žinomo lietuvių režisieriaus Šarūno Barto jaudinančią juostą „Lagūna“. Ši dokumentinė esė dedikuota režisieriaus vyresniosios dukros, Inos Marijos Bartaitės, atminimui. Filme Bartas su savo jauniausia dukra Una Marija keliauja į Meksiką, į Ventaniljos lagūną, Ramiojo vandenyno pakrantę – vietą, kur Ina Marija praleido paskutines atostogas su savo tėvu. Gyvendami tarp bendruomenės žmonių ir jausdami juos supančios gamtos ritmą, tėvas ir dukra iš naujo permąsto netektį ir gyvenimo trapumą.
Išskirtinę vaidybinio filmo „Smėlis tavo plaukuose“ premjerą Nacionaliniame dramos teatre skirsime Juozui Budraičiui jo kūrybos kine 50-mečiui ir vyriškam 85 metų jubiliejui paminėti. Režisieriaus Manto Verbiejaus filme išvysime ir solenizantą, ir jo ilgamečius partnerius kine bei teatre – Jūratę Onaitytę ir Liubomirą Laucevičių.
Šiais metais Budraičio talentui pagerbti skiriame renginių ciklą ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Rodysime klasika tapusius lietuviškus filmus, kuriuose įvairiu metu pagrindinius ir kartais epizodinius vaidmenis atliko Budraitis („Jausmai“, „Sadūto-tūto“, „Maža išpažintis“). Šis renginių ciklas yra „Scanoramos“ programos „Atvira Lietuvos kino istorija“ dalis, leidžianti reflektuoti įvairius mūsų kino istorijos faktus, atkreipti dėmesį į svarbias kino datas, ryškius jubiliejus, nepelnytai nutylėtus filmus. Vienas tokių nutylėtų filmų yra 35 mm juostoje nufilmuotas, mūsų archyvuose išsaugotas, tačiau beveik nerodytas dviejų dalių filmas „Visi prieš vieną“ (1986), kuriame įsimenantį nestandartinio advokato vaidmenį sukūrė jubiliatas Budraitis. Tik juostos rodymo aparatūrą išsaugojusiuose kino centruose „Skalvija“ (Vilniuje) ir „Romuvoje“ (Kaune) įvyks šio filmo sugrąžinimo į kultūrinę atmintį premjeros. Kartu su M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir virtualios patirties kūrėjų projektais „Angelų takais“ ir „Pasaulių sutvėrimas“ paminėsime genialaus kompozitoriaus ir tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias metines ir surengsime diskusiją su jo kūrybos tyrinėtojais ir kūrinių atlikėjais apie Čiurlionio kūrybinio palikimo gyvybingumą šiandien.
Iš paveldo skrynios ištraukėme ir iki šiol anuometės Gruzijos kino perlu laikomą Aleksandro Rekviašvilio unikalią juostą „XIX amžiaus Gruzijos kronika“ (1979). Prieš daugiau kaip porą dešimtmečių sukurtas talentingo režisieriaus filmas šiais nelengvais Sakartvelui laikais atgręžia akis į tapatybė išsaugojimo būtinybę. Sakartvelo nacionalinis kino centras suteikė mums suskaitmenintą šio filmo kopiją, kad jį galėtų pamatyti žiūrovai didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Industrinis renginys „SCA kryptys“
2025 m. „SCA kryptys“ išsiskirs nauja ir struktūruota platforma. Ją sudarys renginiai, kurie atlieps šiuolaikinės kino industrijos iššūkius ir naujoves bei taps Lietuvos ir užsienio kūrėjų, prodiuserių, pardavimo agentų, festivalių kuratorių, finansavimo ekspertų ryšių plėtojimo ir dialogo erdve. „SCA krypčių“ programa taps pagrindu ateities perspektyvoms, suteiks galimybę Lietuvos kino kūrėjams įgyti praktinių ir teorinių žinių, susijusių su režisieriaus ir prodiuserio dialogo strategija, produkto vystymo galimybėmis ir kūrybinio proceso subtilybėmis.
Islando Hlynuro Pálmasono „Ką palieka meilė“ ir lenko Maciejaus Drygaso „Traukiniai“ įrėmina visą „Scanoramos“ vyksmą nuo atidarymo iki uždarymo. Švelnus ir dramatiškas, siurrealus ir realistiškas atidarymo filmas formuluoja principinį klausimą, ką palieka patirta meilė kiekvienam žmogui?
Nuostabus islandiškas kraštovaizdis tampa svarbia pasakojimo dalimi, tarytum apglėbdamas paprastą istoriją apie iširusią šeimą, kuri gebėjo išsaugoti svarbiausias vertybes: atjautą, toleranciją, švelnumą, atsakomybę ir galimybę būti kartu ne išorine, bet tikrąja prasme. Gal tai ir yra didžioji meilės dovana žmogui?
Režisierius yra sakęs, kad „rodydamas kraštovaizdį parodai žmogaus vidų... kraštovaizdis formuoja ne tik žmogų, bet ir filmo toną“. Pálmasono filmuose tai juntama ypač stipriai. Turbūt todėl atidarymo filmas „Ką palieka meilė?“ toks paprastas ir natūralus kaip pašėlę Islandijos vėjai ir abejingas amžino gamtos grožio spindesys. Čia viską sujungia kažkoks nematomas, bet juntamas ryšys tarp žmogaus ir to dangaus, po kuriuo jis gimsta, gyvena ir miršta. Viskas labai paprasta.
Lenkų dokumentikos meistro Drygaso nebyli juosta „Traukiniai“, po įspūdingų pergalių pasaulio kino festivaliuose pristatyta Europos kino apdovanojimams ir „Oskarams“, užvers šių metų „Scanoramą“. Judantis ir viską stebintis traukinys tarsi gyvas personažas filme atskleidžia istorijos ir žmogaus nenutrūkstamo ryšio prasmę ir pats įgyja savotiško žmogiškumo. Režisūriškai suvaldytas veidų ir įvykių kaleidoskopas nupiešia paveikslą pasaulio, nuolat ieškančio savos krypties. Kafkos citata-atodūsis filmo pradžioje apie dideles viltis, kurios skirtos ne mums, lydi visą šį žmonių ir įvykių srautą. Traukinio bėgiai susipina ir šakojasi įvairiausiomis kryptimis, tarsi klausdami, ar teisingom? Iš daugybės įvairiose šalyse atrinktos archyvinės medžiagos režisierius sukuria stulbinančiai įspūdingą XX a. progreso ir tragedijų portretą. Kuria kryptimi žmonijos traukinys juda šiandien? Atsakymo ieškosime filmuose, stengdamiesi atpažinti save svetimuose gyvenimuose. Ieškokime visko kartu.
Nuoširdžiai Jūsų
Gražina Arlickaitė