Šių metų „Scanorama“ vyks išskirtinėmis sąlygomis, kurias mums diktuoja pandemija. Tačiau ryžtamės drąsiam žingsniui derinti galimybę rodyti filmus kino teatruose, o dalį programos perkelti į internetinę erdvę. Mus įkvėpė sėkmingas San Sebastiano festivalio pavyzdys, kai šalyje, kuri itin skaudžiai nukentėjo nuo siautėjančio COVID-19, buvo pasirinktas natūralus ir visų pasiilgtas įprastas filmų rodymo kino teatre variantas. Festivalis triumfavo, priėmęs apgalvotus, bet atsargius sprendimus ir po didžiųjų festivalių tylos žengęs tokį žingsnį. San Sebastiano sėkmė paskatino didžiuotis drąsa, parodyta sudėtingomis aplinkybėmis.
„Scanoramai“ festivalis tapo svarbus dar ir todėl, kad jame keturis pagrindinius apdovanojimus pelnė kartvelų ir prancūzų bendros gamybos filmas „Pradžia“ (rež. Dea Kulumbegashvili). Džiaugiuosi, kad šis filmas yra ir vienas pagrindinių šios „Scanoramos“ favoritų, įprasminančių visuomenėje vis stipriau juntamą jautrumo stygių ir atveriančių įdomią kino kalbos paieškų kryptį. Šalia subtilaus braižo moters, minėtame San Sebastiane pelniusios geriausios režisierės titulą, rikiuojasi stiprūs filmai-nokautai. Solistai čia du – vokiečių režisieriaus Oskaro Roehlerio „Enfant Terrible“ iš neįvykusių šių metų Kanų pagrindinės programos ir rusų režisierių Iljos Kržanovskio bei Jekaterinos Oertel filmas „DAU. Nataša“, tapęs svarbiu įvykiu praėjusios Berlynalės kontekste. Abu filmai drastiškai peržengia tradicines kino konvencijas ir pavojingai balansuoja tarp fikcijos ir realybės. Vokiečių naujosios kino bangos ikonos – Rainerio Wernerio Fassbinderio – asmenybė, kurios jokių taisyklių nepripažįstanti nežabota saviraiška yra filmo „Enfant Terrible“ variklis, paskatino režisierių O. Roehlerį sukurti temperamentingą fantasmagoriją, erzinančią žiūrovą R. W. Fassbinderio atpažįstamumu, apnuoginančią jo ydas ir pranašumus, bet nepretenduojančią į galutinį žodį apie šį kino genijų. Pabaiga labai paprasta – liepsnojantis kūrybos fakelas užgeso ir paliko sunkiai įmenamą asmenybės bei jos fizinės mirties aplinkybių paslaptį.
Milžiniškas I. Kržanovskio tarpdisciplininis DAU projektas aprėpia kiną ir antropologiją plačiąja prasme. „DAU. Natascha“ – tik vienas šio projekto filmų. Režisierius skverbiasi į psichikos gelmes ir provokuoja ekstremalius pojūčius, kad atskleistų totalitarinės priespaudos sugriautą žmogaus dvasios pasaulį. Radikalus, negailestingas žvilgsnis nepalieka vilties. Pandemijos drugio krečiamame pasaulyje filmai neretai primena į bedugnę krintančio žmogaus riksmą. Jo parafrazės nuspalvina ir Agnieszkos Holland „Šarlataną“.
Alternatyva tokiam radikaliam kinui galėtų būti jaudinančio žmogiškumo kupini, nors ir visomis prasmėmis labai skirtingi filmai. Tai ir Christiano Petzoldo „Undinė“ (originalus šiuolaikinis mitas apie gyvenimą, meilę, mirtį ir miestą, kuriame gyvena šiuolaikinė mitologinės jūrų būtybės versija – istorikė, muziejaus gidė Undinė), ir serbų režisieriaus Srdano Golubovičiaus „Tėvas“ (herojus ryžtasi 300 kilometrų kelionei pėsčiomis į Belgradą, kad susigrąžintų prarastus vaikus), ir šveicarų režisierių Stephanie Chuat ir Veronique Reymond kuriama pasakos suaugusiesiems apie Jonuką ir Grytutę versija „Sesutė“ (tik piktoji ragana čia yra bene populiariausia šio šimtmečio liga).
Išskirtinė vieta išsiilgto jautrumo paieškų teritorijoje tektų atidarymo filmui „Prakaituok!“ (rež. Magnusas von Hornas). Į labai populiarų šiandien klausimą „Kam reikia draugų, jeigu turi 600 000 sekėjų?“ režisierius atsako gražuolės kūno rengybos trenerės Silvijos vienatvės ir dvasinio sąstingio istorija. Reikia. Jautrumo kaip duonos – nejučia prisimena seno lietuviško dokumentinio filmo pavadinimas. Būtent šitaip jo reikia dabar. Ir ne tik populiarumo užliūliuotai Silvijai – visiems.
Rinktiniai naujausi skandinavų filmai programoje „Naujienos iš Šiaurės“ taip pat pratęs šią temą ir ją papildys. Ji nuskambės ir Thomo Vinterbergo dramatiškame, bet gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo kupiname filme „Dar po vieną“, atsilieps ir kino nenuoramų bei maištininkų programoje „Galvok ką nori“, filmų šeimai ribas gerokai išplečiančiame Matteo Garrone’s filme „Pinokis“, ir tragizmu alsuojančioje norvegų dokumentinėje juostoje (rež. Katja Hogset, Margreth Olin, Espen Wallin) „Autoportretas“.
Įvairių programų filmai žavi, sukrečia, traukia, atstumia ir provokuoja žiūrovus išbandyti savo emocinių reakcijų amplitudę. Tokia šių metų „Scanoramos“ programa – vienu žodžiu neįvertinsi, bet tikiu, kad kiekvienas ras ką nors sau brangaus ir artimo. Kad tikrąją filmų vertę patvirtina tik Laikas įspūdingai paliudys ir kino genijaus Luiso Bunuelio retrospektyva. Beje, realiame gyvenime šis kūrėjas buvo tituluojamas nenuorama išsišokėliu, kurį derėtų išvyti iš šalies, o jo filmus – uždrausti.
Pandemijos ribojimai užkirto kelius svečiams, todėl pasirinkome nuotolinį bendravimą industriniame renginyje „SCA kryptys“, kurio programa šiais metais ypač turininga.
Trumpametražių filmų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ tarptautinė žiuri taip pat pirmą kartą dirbs online režimu. Vis dėlto tikimės, kad galėsime skirti daugiau dėmesio mūsų lietuviškosioms programoms, diskusijoms namuose ir naujausioms nacionalinėms premjeroms – Jurgio Matulevičiaus „Izaokui“ ir „Auksiniam flakonui“, Lino Mikutos „Romano vaikystei“, Jokūbo Viliaus Tūro „Šventam laikui“ bei ispanų, islandų ir lietuvių bendros gamybos juostai „Omarų sriuba“, kurios scenarijaus bendraautorius yra mūsų dokumentinio kino režisierius Arūnas Matelis, o prodiuserė – Algimantė Matelienė. Gyva ir įdomi šiais metais bus ir programa „Atvira Lietuvos kino istorija“.
Ją skirsime Vytautui Žalakevičiui atminti ir aktoriui Juozui Budraičiui pasveikinti. Parodysime trijų šiam režisieriui ir lietuvių kinui svarbių filmų retrospektyvą – viename jų vaidina ir J. Budraitis, – o sukaktuvininką sveikinsime pristatydami Lietuvoje beveik nerodytą „Mosfilm“ ir Čekijos kino studijos „Barrandov“ bendros gamybos filmą „Lanfiero kolonija“ (rež. Janas Schmidtas, 1969), kuriame jis sukūrė pagrindinį vaidmenį. Šį filmą lydėjo legendinio italų režisieriaus Michelangelo Antonioni dėmesys tuo metu kitapus sienos menkai žinomam lietuvių aktoriui. Pasakojimu apie tai su žiūrovais pasidalins J. Budraitis. Susitikime visi ir trumpam pamirškime, ką girdėjome šios dienos ryto ar vakaro žiniose. Pabūkime drauge.
Nuoširdžiai Jūsų
Gražina Arlickaitė
